Iš visų amatų Lietuvos kaime svarbiausias buvo medžio apdirbimas. Tai lėmė gamtinės sąlygos. Tradicinę lietuvių liaudies kultūrą galima laikyti medžio kultūra: mediniai trobesiai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. Dažnas valstietis, turėjęs varstotą, pameistraudavo ne tik sau, bet ir kaimynams.
Duoninių ir druskinių fenomenas
Vytautas Ilonis – tautodailininkas, medžio drožėjas. Vytautas gimė 1944 m. balandžio 20 d. Šakiuose. Jonavoje pradėjo dirbti 1966 m., pastoviai gyventi nuo 1977 m.
Drožinėti Vytautas pradėjo būdamas dar penktoku, kai mokėsi Kauno 22 – ojoje vidurinėje mokykloje. „Mūsų buvo pirmoji laida, kai mokymo programose atsirado darbų pamoka. Nelabai tada sekėsi, bet širdyje sėkla liko“, - prisimena tautodailininkas. 1961 – 1968 m. Vytautas studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, bet taip susiklostė aplinkybės, kad pradėjus dirbti, teko mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir braižybos, darbų, kūno kultūros, rusų kalbos. „Buvau ką tik grįžęs iš armijos. 1966 m. Skarulių aštuonmetėje mokykloje gavau pasiūlymą mokytojauti, o po metų pradėjau vaikus mokyti dar ir „darbų“, reikėjo užsidirbti. Kad galėčiau mokyt drožinėt, turėjau pats mokytis. Ornamentus pradėjau raižyt visur, ir ant antrų liniuočių pusių, ir dėžutes dariau ir raižiau. Mokiau trejus metus, vėliau drožinėjimas tapo laisvalaikio užsiėmimu“, - pasakoja Vytautas. „Dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju, visai neturėjau laisvalaikio, tik sąsiuvinių taisymas ir darbas, galvojau nebus laiko ir apsivest“, - prisimena medžio drožėjas. Visgi lietuvių kalbos mokytoju Vytautas dirbo devynerius metus. Išryškėję vadovavimo bruožai leido daryti karjerą pedagoginėje srityje. „Mokytojo duona buvo skalsi, jeigu reiktų pakartot, nieko nekeisčiau“, - sako tautodailininkas.
Rajoninėse bei zoninėse Liaudies meno parodose Vytautas pradėjo dalyvauti 1987 m. Tais pačiais metais, M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, žmonės galėjo užsiimti individualia darbine veikla. Medžio drožėjas taip pat pradėjo intensyviai dirbti – pagaminta daugiau nei 400 duoninių. „Duoninių modeliukus kūriau pats, imituodamas krosnį, kubiliuką, tokių nebuvo, tokių tada niekas negamino. Smarkiai pirko, įtraukiau į šį darbą ir sūnų, jis atliko techninį darbą, o aš dekoruodavau“, - pasakoja medžio drožėjas. Vytautas ir dabar drožia įvairius virtuvės reikmenis: šaukštus, menteles, lenteles, druskines, duonines, rankšluostines. Tautodailininkas yra išdrožęs daugiau nei 1000 medžio darbų. Dažno jonaviškio virtuvėje išvysime dekoratyviuosius Vytauto dirbinius, jau daug metų tarnaujančius, jaukiai puošiančius namus bei džiuginančius žmonių širdis.
Sunertas unikalus kryžius
Antanas Budrys – tautodailininkas, medžio drožėjas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos „Saulutė“ narys nuo 1980 m. Tautodailininkas gimė 1945 m. lapkričio 26 d. Radviliškio r., Baisogalos apyl., Gankių k.
Jau būdamas 10 metų Antanas gebėjo pats nusipinti krepšiuką žemuogėms rinkti, o balto šlyno švilpynes „paukščiukus“ iš jo pirko net mokyklos draugai. Pirmieji profesionalūs medžio darbai atlikti Šiaulių suvenyrų įmonėje „Tulpė“, kurioje meistras dirbo 1970 – 1974 m. Pagrindiniai Antano darbai įmonėje - riešutų spaustukų su velnių ir baronų galvomis bei suvenyrinių eglučių gamyba. Nuo 1976 m. medžio drožėjas dirbo „Kaišiadorių paukštyno“ dailininku. Kasdieniai darbai šioje įmonėje – stendų apipavidalinimas, plakatų piešimas, suvenyrų gamyba įmonės svečiams. „Labai daug darbų čia teko daryti: piešdavom guašu ant medžiagos plakatus. Vienąkart užėjo šlapdriba ir viskas nuplaukė. Ant medžio plaušo plokštės tapiau aliejiniais dažais, liejau aliuminio raides. Visoms šventėms reikėdavo pasiruošti, pastatus, mašinas papuošti, vos spėdavom dviese“, - pasakoja Antanas. „Kaišiadorių paukštyne“ išdirbta šešiolika metų. 1995 m. Budrių šeima įsikūrė Rukloje. Čia tautodailininkas drožė šaukštus, lenteles, rankšluostines. 2002 m. Antano skulptūra „Žmogaus vargas“ papuošė Ruklos Laumės parką. 2008 m. medžio drožėjas atkūrė unikalų darbą – pagal šimtmečio senumo pavyzdį iš senelių sodybos padarė kryžių iš 400 medinių detalių. Sunėrimo technologiją atrado pats. Kiekviena detalė buvo išpjaustyta peiliuku. „Iš klevo medžio dariau. Dirbant skaudėjo pirštų pagalvėles, nes detalės smailios, duria. Išpjausčiau visas ir sunėriau, nenaudojau jokių klijų. Dirbau kasdien, vakarais po darbo, per išeigines, padariau kryžių per 2 mėnesius“, - prisimena tautodailininkas. Ne vienas liaudies meistras norėjo pakartoti šį darbą, bet neįstengė. Nuo 2008 m. Antanas pradėjo tekinti bei drožinėti medinius kiaušinius. „Pirmiausia beržo pliauską aptašau, kad galima būtų tekinti. Nedidelės mano staklytės, 5 – 6 kiaušiniai išeina iš vienos pliauskos. Kiaušinio formos ruošinį nušlifuoju, nubeicuoju, jei darau spalvotus, tada išsipaišau piešinį su skriestuvu ir pieštuku. O kiek pieštukų ir trintukų sunaudoju! Belieka peiliuku išraižyti ornamentus“, – pasakoja tautodailininkas. Jau 12 metų šie dailūs dirbiniai nepraranda paklausos. Pamatę juos, žmonės jaučia, kad darbas atliktas labai nuoširdžiai, su didžiuliu atsidėjimu. Ir taip buvo nuo pat pirmųjų Antano darbų dienų – įmonių vadovai ir kolegos jo darbus įvertindavo puikiai ir niekas nenorėjo tokio atsakingo ir atidaus darbuotojo „paleisti“.
Antano Budrio senelis buvo dailidė, medžio drožėjas. Jo dėdė – žinomas gintaro apdirbimo meistras Zigmas Daugėla. Šių žmonių pavyzdys įkvėpė Antaną kurti, skatino dirbti kūrybiškai ir produktyviai.
Įamžinti įvykiai ir žmonės
Andriejus Kazlauskas - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo kryždirbystės amato puoselėtojas. 2010 m. sertifikuoti memorialiniai paminklai – koplytstulpiai ir kryžiai. Andriejus gimė 1944 m. sausio 3 d. Šiaulių r., Paviekiuose. Jonavoje gyvena nuo 1968 m.
Dar vaikystėje, pavasarį, kai lengvai atšokdavo žievė, Andriejus išmoko daryti švilpynes iš alksnių, karklų, ievų. Labai anksti atsiskeidė ir Andriejaus gabumai dailei – tapė akvarele, piešė pieštuku. „Ypač mėgau piešti traktorius, tuos pirmuosius, kai tik jie pasirodė. Ratai metaliniai, jie vos judėdavo. Atsisėsdavau šalia traktoristo, duodavo man pavairuoti. Šimtus tokių pripiešiau“, - prisimena tautodailininkas.
Andriejus drožia kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, skulptūras, kaukes. 1976 m. medžio meistras pradeda dalyvauti parodose, pirmoji - Liaudies dailės paroda Vilniuje. 1976 m. parodoje „Šlovė darbui“ Jonavoje amatininkas pelnė I ir II vietas. 1989 – 2003 m. – surengtos personalinės parodos Jonavos krašto muziejuje, dalyvauta rajoninėse ir respublikinėse tautodailininkų parodose. 2002 m. medžio darbai pristatyti respublikinėje konkursinėje medžio drožėjų parodoje, skirtoje Liongino Šepkos atminimui. 2003 m. plenere Samulevičių sodyboje tautodailininkas išdrožė skulptūrą „Bitininkas“. 2006 m. dalyvavo respublikinėje parodoje Prienuose. 2006 m. išdrožtos jubiliejinės lazdos kunigystės 50 – mečio jubiliejams pažymėti Jonavos bažnyčios kun. mon. Vincui Algirdui Pranckiečiui ir Kauno Benediktinų bažnyčios kun. mons. Vytautui Sidarui. Nuo 1970 metų išdrožtos Andriejaus Kazlausko skulptūros puošė ne tik Jonavos miškų urėdijos gyvenvietės kiemus, bet ir Jonavos bažnyčios šventorių, Justino Vareikio pagrindinės mokyklos kiemelį, Ruklos miestelio Laumės parką, ūkininkų sodybas. 1990 – 2008 m. amatininko išdrožti kryžiai ir stogastulpiai skirti svarbių istorinių įvykių ir žmonių atminimui: kryžius sušaudytiems Ručiūnų kaimo vyrams, kryžius „Žilvičio“ būrio partizanams atminti, stogastulpis sunaikintam Skarulių kaimui atminti, stogastulpis Lietuvos Sąjūdžio 20 metų jubiliejui, stogastulpis Jonavos bažnyčios šventoriuje Katalikybės Lietuvoje 2000 metų jubiliejui, kryžius Ramybės skvere, kryžius ūkininko V. Pumpučio sodyboje, stogastulpis Jonavos globos namų kieme, kryžius Globos namų gyventojų laidojimo vietoje, stogastulpis Išorų k., Daukševičių sodyboje, kryžius Jonavos klebonijos kieme, stogastulpis Skrebinų kaime, kryžiai Jonavos miesto, Upninkų kaimo, Kauno, Vilniaus ir kitų miestų kapinėse. Vienas paskutiniųjų memorialinių paminklų – stogastulpis, skirtas Vyšnialaukio bendruomenei. „Reikia sveikatos tokiems darbams, o jėgos vis silpsta, bet vis tiek dirbu, tik mažesnius darbus“, - prisipažįsta Andriejus Kazlauskas, išdrožęs apie 3000 medžio darbų.
Gilus domėjimasis ir kokybė
Artūras Aleksa –. sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, tradicinio šaukščiaus amato puoselėtojas. Stalo įrankiai – šaukštai ir samčiai sertifikuoti 2019 m. Artūras gimė 1975 m. liepos 17 d. Veliuonoje (Jurbarko r.). Jonavoje gyvena nuo 2000 m.
Lietuvių literatūros tautosakos instituto mitologė Daiva Vaitkevičienė rašė: „Jei norite pamatyti, kas yra tobulas šaukštas, Artūro Aleksos darbų paroda kaip tik jums“.
„Darbas su medžiu traukė nuo pat vaikystės, su savimi visada turėdavau užlenkiamą peiliuką. Laisvu nuo kaimo darbų laiku droždavau švilpynes iš karklų, valteles iš pušies žievės, dažnas gaminys būdavo lankas. Paaugęs pradėjau pjaustyti įvairius gaminius su siaurapjūkliu“, - pasakoja amatininkas. Baigęs devynias klases, Artūras mokėsi Kauno statybininkų rengimo centre ir įgijo staliaus-dailidės specialybę. „Darbas prie triukšmingų staklių, dulkėtose patalpose manęs netraukė. Savo gyvenimo su staliavimu nesiejau,1998 metais pasirinkau kariškio kelią, juo esu lig šiol“, - teigia tautodailininkas.
Pastaruoju metu Artūras didžiąją laisvalaikio dalį skiria šaukštų, samčių, kaušų, geldų, segių, liepinukių drožybai. „Dažnai drožinėju gamtoje, pasirenku vietoje lūžusį ar genimą medį. Dirbant su žalia mediena nereikia naudoti daug jėgos, nėra dulkių, mediena išnaudojama skalsiai, o naudojant tik rankinius įrankius, nėra didelio triukšmo. Supratau, kad būtent toks darbas su medžiu man yra priimtiniausias ir maloniausias, galbūt tai ateityje virs ir mano pragyvenimo šaltiniu“, - pasakoja amatininkas. „Šaukštų ir samčių drožyba iš žalios medienos Lietuvoje yra labai užmiršta, o būtent tokiu būdu seniau meistrai dirbdavo. Šios tradicijos yra kur kas gyvesnės Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Amerikoje. Visi mano gaminiai išdrožti tik rankiniais įrankiais bei aliejuoti lietuvišku linų aliejumi. Visi šaukštai skirtingi, dirbant su žalia mediena ji pati „pasako“ ko nori, - patikina Artūras. Amatininko drožti šaukštai yra „iškeliavę“ į Afriką, Iraką, Indiją, Švediją, Angliją, Ameriką, Daniją. Nuo 2015 m. Artūras intensyviai mokėsi seminaruose, stovyklose, savarankiškai studijavo literatūrą apie medžio drožybą tradicinėje ir baltiškoje kultūroje. Labai daug patirties perimta iš tautodailininko varėniškio Algirdo Juškevičiaus.
2018 - 2019 m. Artūras šaukštus pradėjo eksponuoti Jonavos krašto tautodailininkų parodose. 2019 m. autorinės parodos surengtos Veliuonoje, Jurbarke. 2019 m. medžio drožybos amatas demonstruotas tarptautiniame senųjų amatų, archajinės muzikos ir karybos festivalyje „Apuolė“. 2020 m. paroda surengta Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name.
Jonavos krašto tautodailininkų bendruomenė nepaprastai džiaugiasi įsiliejusiu nauju nariu, žavisi jo didžiuliu produktyvumu, giliu domėjimusi, estetiškais ir kokybiškais darbais!
Rasa Kulytė-Libienė
Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė
