Paskelbtas Laisvalaikis

Medžio kultūra

Antradienis, 12 May 2020 10:59 Parašė 

Iš visų amatų Lietuvos kaime svarbiausias buvo medžio apdirbimas. Tai lėmė gamtinės sąlygos. Tradicinę lietuvių liaudies kultūrą  galima laikyti medžio kultūra: mediniai trobesiai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. Dažnas valstietis, turėjęs varstotą, pameistraudavo ne tik sau, bet ir kaimynams.

Palinkimas  iš vaikystės

„Paprastai palinkimas į medžio drožinėjimą pasireikšdavo dar vaikystėje, piemenavimo metais. Turį tam palinkimo ir sugebėjimo vaikai, ganydami gyvulius, mėgdavo drožinėti žmonių, gyvulių figūrėles ar šiaip kitus buitinius reikmenis, dažnai juos papuošdami ornamentais. Kai kada tokiam vaikui drožinėjant, gyvulius už jį pažiūrėdavo kiti piemenys. Jei tokie su įgimtais drožinėjimui gabumais vaikinai būtų turėję galimybes išeiti atitinkamus mokslus, ne vienas būtų pasidaręs žymiu skulptoriumi“, - rašė kraštotyrininkas Vacys Milius. Pirmuosius darbo įgūdžius vaikai įgydavo iš vyresniųjų brolių, tėvų, senelių. Medžio drožėjams įkvėpimo teikdavo ir bažnyčiose pamatytos, kitų meistrų išdrožtos skulptūros.

Užvaldžiusi  medį ir akmenį

Janina Baltramavičiūtė - Listvina – liaudies meistrė, medžio drožėja, akmentašė. Jau vaikystėje suaugusiuosius Janina stebino  gebėjimu išlaikyti skulptūros formų proporcijas. „Būdama devynerių dar nelankiau mokyklos, ganiau gyvulius. Kaime didžiulės duobės, per karą sviedinių išrautos, ten radau molio, tai Velykoms nulipdžiau avinėlį, padėjau jį ant želmenų ir kai juos laisčiau, avinėlis pradėjo tirpt. Dešimties metų ėjau į pirmą klasę ir mokykloj nulipdžiau arklį su linų uodega, karčiais. Kumelė ristūnė buvo, labai graži Kaštonė, labai ją mylėjau. Kai norėjo brigadininkas ją paimt į kolūkį, aš jam įkandau į ranką, o kai  ten pakliuvo, pradėjo vestuvininkus vežiot, nuvarė ją, greit ir nugaišo“. Drožinėti Janina pradėjo būdama 25 metų.  1966 m. ji pakviesta dalyvauti zoninėje Liaudies meno drožėjų  parodoje Ukmergėje. Salomėjos Neries eilėraščio „Grįšiu“ motyvais sukurtas darbas 1967 m. patenka į respublikinę tautodailininkų parodą Vilniuje. 1970 m. Janinai suteiktas Liaudies dailės meistro vardas. 1974 m. dalyvauta Liaudies meno  parodoje Maskvoje. Garbės raštas pelnytas už jaunuolių, besidžiaugiančių užaugintu derliumi, skulptūrinę grupę. 1976 m. Jonavoje vykusioje parodoje „Šlovė darbui“ eksponuoti 9 meistrės darbai,  jų tarpe pirma skulptūra iš akmens - mamos biustas „Monika“. Janinos darbų kraityje 9 akmens skulptūros, 7 prakartėlės, 7  kryžiai Jonavoje, Ragožiuose, Ručiūnuose, Čičinuose, Dargužiuose, Petrašiūnuose, trys įspūdingos Vanagiškių koplytstulpio skulptūros, bareljefai Petrui Vaičiūnui ir Antanui Samuoliui atminti, dvi puikios Ruklaitės Ruklos Laumės parke ir dar šimtai puikių medžio darbų. Nuo 2001 m. Janina dalyvauja respublikinėse konkursinėse medžio drožėjų parodose, skirtose Liongino Šepkos atminimui. 2006 m.  ji įvertinta prizu, darbas „Liongino Šepkos Meno karalystė“ eksponuotas parodoje Islandijoje. 2001 – 2008  m. trys premijos pelnytos respublikinėje konkursinėje prakartėlių parodoje Rokiškyje. 2008 m. „Prakartėlė“ eksponuota Austrijoje. 1993 ir 2018 m. surengtos personalinės – jubiliejinės Janinos parodos Jonavos krašto muziejuje.  2018 m. Janinos skulptūra „šv. Juozapas“ eksponuota respublikinėje Liaudies meno parodoje „Gyvos jungtys“. Janina išdrožusi per 1000 medžio darbų: skulptūrų, kryžių,  koplytstulpių, stogastulpių. Jie pasklidę po visą pasaulį: Uzbekiją, Tadžikiją, Totoriją, Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Vokietiją, Lenkiją, Austriją, Australiją, Kanadą, JAV.

 

Paklūsta moters rankoms

Redita Narkevičienė – tautodailininkė, medžio drožėja. Tradicinėje kultūroje moteris drožėja buvo retas reiškinys: visi medžio drožėjai buvo vyrai, moteriai, manyta, „nepritinka būti prie varstoto“.  Šias nuostatas Redita paneigė dar būdama dar 23 metų.  Drožti medžio skulptūras skatino ir drąsino vyras Artūras bei drožėja Janina Listvina, savo pavyzdžiu rodydama, kad medis gali paklūsti ir moters rankoms. Šiandien Redita turi net savo darbo įrankius: kirvį, peilį, drožimo ir skaptavimo kaltus, rankinį pjūklelį, benzininį pjūklą. Mėgstamiausias drožėjos medis – drebulė, mažai tvirtumu nusileidžianti ąžuolui.

Nuo 2004 m. Redita  dalyvauja respublikinėse konkursinėse medžio drožėjų parodose, skirtose Liongino Šepkos atminimui. Nuo 2005 m. dalyvauja  respublikinėse konkursinėse prakartėlių parodose. 2009 m. pelnyta II vietos nominacija konkurse-apžiūroje „Gražiausia Žeimių bendruomenės kaimo sodyba“, kuri papuošta ir Reditos darbais. 2010 m dalyvauta Punske vykusiame tarptautiniame Velykiniame apeiginio meno konkurse. 2011 m. dalyvauta respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje – konkurse Telšiuose. 2017 m. Reditos katinai pristatyti parodoje Žeimių bibliotekoje. 2018 m. dalyvauta tradicinėje Kalėdinių angelų parodoje Rumšiškių kultūros centre, Lietuvos valstybės šimtmečio Dainų šventės atrankinėje liaudies meno parodoje.  2017 – 2020  m. tradicinių Užgavėnių kaukių parodas Redita yra surengusi Šėtos kultūros centre Kėdainių r., Upytės tradicinių amatų centre Panevėžio r., Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name, Žeimių mokykloje-daugiafunkciame centre Jonavos r. Kasmet Reditos medžio dirbiniai eksponuojami Jonavos krašto tautodailininkų darbų parodose. Pastarųjų metų darbai pribloškė ne vieną parodos dalyvį – spalvingieji Reditos „žydai“ išties įspūdingi, skirti vyro įrengto muziejaus žydiškų daiktų ekspozicijai papuošti. Bene didžiausia Reditos sukaupta darbų kolekcija – katinai. „Drožinėti kates ar kitus gyvūnus nesunku, jei juos myli“, - sako Redita, išdrožusi keletą dešimčių puikiųjų katinų. 

Plačios apimties meistras

Artūras Narkevičius – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų  kryždirbystės ir pynimo amatų puoselėtojas. 2010 m. sertifikuoti memorialiniai paminklai – kryžiai. 2010 m. suteiktas tradicinių amatų meistro vardas. Nuo 1996 m. meistras yra sukūręs 50 memorialinių paminklų – kryžių, stogastulpių. Artūras drožia prieverpstes, žaislus, kaukes, šaukštus, rankšluostines, įvarius buities rakandus, lauko baldus. Pastarųjų  darbų amatininkas jau nebeskaičiuoja. 1999 m. pradėta dalyvauti bendrose medžio darbų parodose Rokiškyje, Kaune, Vilniuje, Rumšiškėse. Surengtos autorinės žaislų parodos: 2018  m. Kaišiadorių r. Žaslių tradicinių amatų centre, 2019 m. Panevėžio r. Upytės tradicinių amatų centre bei Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name. 2010 m. mediniai margučių ridenimo loveliai eksponuoti tarptautiniame velykiniame konkurse-parodoje Punske. 2019 m. Sankt Peterburge eksponuoti mediniai žaislai. Rekordiniai žaislai 2019 m. pristatyti ir Žaislų muziejuje Vilniuje.

Be medžio drožybos, tautodailininkas domisi kraštotyra ir fotografija. 2003 – 2006 m. respublikinių kraštotyrinių darbų konkursuose Artūras apdovanotas I laipsnio diplomais. Tautodailininkas  yra penkių knygų bendraautorius ir sudarytojas. Artūras – 11 tautodailės rekordų autorius: ilgiausias medinis žaislas, didžiausias rekežis, ilgiausia riešutų gliaudyklė, gausiausias suvenyrinių kaukių rinkinys, mažiausia kaukė, mažiausias lovelis, skirtas margučiams ridenti, mažiausia rankšluostinė, mažiausia kultuvė, mažiausias ridinis su kočėtuve, mažiausias rekežis. Neseniai pateikta paraiška dar vienam tautodailės rekordui fiksuoti - 270 vienu metu besisukančių sukučių rekordui, kuris yra skirtas Jonavos miesto jubiliejui. Meistras vykdo ir aktyvią edukacinę, švietėjišką veiklą. Artūras - nuolatinis Krašto muziejaus inicijuotos stovyklos „Amatų pynė“ medžio kūrybinių dirbtuvių vadovas.

Įkvėptas istorijos ir pasakų

Tomas Jončas - medžio drožėjas, dievdirbys. 50 – aisiais gyvenimo metais tautodailininkas nuo medžio tekinimo darbų perėjo prie skulptūros. Mamos bareljefas – pirmasis jo skulptūrinis darbas. „Tėvams mirus, artimieji užsakė koplytstulpį: vienoje pusėje Kristus, nešantis kryžių, kitoje – Marijos atvaizdas. „Žiūrėjau, žiūrėjau, galvoju, negi aš negaliu taip padaryti, ir dariau Marijos veidą, o padariau mamos, - pasakoja tautodailininkas. Tomas Jončas nuo 1988 m. - Lietuvos tautodailės sąjungos „Saulutė“ narys.

Tautodailininko kūryboje dominuoja religinė tematika: šventųjų skulptūros, koplytstulpiai, stogastulpiai. Užusalių gyvenvietės centrą puošia tautodailininko koplytstulpis, skirtas 1863 m. sukilėliams ir tremtiniams atminti. Padaryti šį koplytstulpį Tomą paskatino domėjimasis savo krašto istorija: 1863 m. Užusalių seniūnijoje, Išorų kaime vyko mūšis, kurį sukilėliai pralaimėjo, dalis jų buvo ištremta, palaidotųjų kapų vieta nežinoma. „Toks jausmas širdy, kad turiu paminėti šią datą, juolab, kad jubiliejiniai sukilimo metai, galvoju, imsiu ir padarysiu“, - pasakoja medžio drožėjas. Koplytstulpis šv. Jonui Nepomukui prie Veseluvkos tvenkinio, stogastulpis su Pelėdos skulptūra, skirtas Užusalių pagrindinės mokyklos 130 metų jubiliejui, koplytstulpis artojų globėjui šv. Izidoriui, stogastulpis Papiškėse dukros sodyboje ir dar keletas kitų - su savosiomis intencijomis, prašymais ir dėkojimais. Skulptūra „Kupriukas muzikantas“, dešimtį metų puošusi Kauno tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelį, dvi gražiosios „Šv. Agotos“ jaukiai padabinusios artimųjų namus, iš pasakos atšokavusi „Varlė karalienė“ su strėle ir dar šimtai skulptūrų, bareljefų – didelių ir mažų, puošia tautodailininko ir jo bičiulių sodybas. Nemažai savo gyvenimo laiko tautodailininkas skyrė ir medžio tekinimo darbams: suvenyrinių dėžučių, cukrainių, žvakidžių, šviestuvų gamybai. 1983 m. sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvos parodos rūmuose Tomo suvenyrinė dėžutė apdovanota medaliu. 1989 m. Tomo darbai eksponuoti parodose Danijoje ir Belgijoje. 1992 m. įkurtas personalinis Tomo Jončo darbų muziejus Užusalių Kultūros centre. 1995 m. dievdirbio darbai eksponuoti Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų šventei skirtoje parodoje.  Tomas – nuolatinis Jonavos krašto tautodailės parodų, renginių dalyvis, padovanojęs muziejui ne vieną savo darbą. 2019 m. rudenį muziejuje surengta jubiliejinė Tomo Jončo medžio darbų paroda, kurios metu eksponuotas krėslas, pagamintas M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ motyvais, taip viliojo kiekvieną prisėsti ir nusifotografuoti - mokiniai net laukė eilėje!

Tomo Jončo paukščiai - ypatingi, su jais, sako autorius, „išaugo ne vienas vaikas“. Taip gera matyti, kad pasakų prototipai tapę Tomo kūrinių herojais. Savojo „vidinio vaiko“ neprarandantis tautodailininkas kupinas gyvenimo džiaugsmo ir svajonių, beje, dar ir dabar nė vieno sekmadienio nepraleidžiantis be pasakos.

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė

 logo srtrf

Web Analytics