Paskelbtas Aktualijos

Neprarasto laiko beieškant

Penktadienis, 08 May 2020 09:45 Parašė 

1. Neįsileiskite į laiptines pašalinių asmenų, netikėtų svečių ar įvairias paslaugas siūlančių žmonių, neturinčių tarnybinio pažymėjimo.
2. Rizikos amžiaus žmonėms, nesulaukiantiems artimųjų pagalbos, derėtų paprašyti kaimynų ar savanorių pagalbos.
3. Imuniteto garantija – poilsis, ramus miegas. Todėl laikykitės visiems įprasto paros rėžimo, nevaikščiokite naktimis, netrankykite durų, išjunkite trankią muziką. Linkime bendrystės ir ramaus elgesio kovojant su pandemijos iššūkiais.“

Deja, šis „atsišaukimas“ ilgai nekabėjo. Po kelių dienų kažkas neapsikentęs jį nuplėšė. Turbūt kai kam toks „dokumentas“, apeliuojantis į ramią ir saugią kaimynystę, šiais neramiais laikais pasirodė per daug užgaulus, gal net žeidžiantis kažkieno privatų gyvenimą. „Groju ir grosiu, trypiau ir trypsiu. Nesiruošiu čia kaip vienuolis kelis mėnesius tūnoti savo celėje“ – matyt, kažkieno galvoje sklandė ir toks argumentas. Juolab, kad ir televizija rodo, kaip vakarais koncertuojama Venecijos balkonuose, kaip savo triukšmingais apeiginiais šokiais koronavirusą bando nubaidyti Afrikos gentys.

„Ką gero padariau per šiuos du karantino mėnesius? Ar neiššvaisčiau netikėtai sustabdyto laiko veltui, ką gero išmokau?“ – šiandien, vis drąsiau kišdami nosis iš savo „celių“, klausia savęs ir įvairių darbų darbelių netekęs jaunimas, ir vadinamojo rizikos amžiaus atstovai, jautęsi šioje visuomenėje dar kažkiek reikalingi, kažkiek svarbūs.

„Išmokau „Tėve mūsų“ – paatviravo vienas šešiametis, gyvenantis su močiute Kauno gatvėje, kurio mama ir tėtis vis dar negrįžta iš Jungtinės Karalystės.

„Perskaičiau knygą, kuriai anksčiau neturėjau laiko“ – pasidžiaugė viena šauni muziejininkė.

„Išmokau šimtą angliškų žodžių ir posakių“ – pasigyrė atkakli Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja.

Sunku įsitikinti, ar atsirado tvirtesnis ryšys tarp mūsų daugiabučių šeimų, ar išmokome tiesti vienas kitam pagalbos ranką, ar tapome atidesni kaimynams, vienišai močiutei, tačiau pavienės asmeninės kai kurių jonaviečių iniciatyvos gražiai stebina. Antai šachmatų entuziastė Bronislava Narakaitė, primindama galvočiams draugijos „Aidas“ penkerių metų sukaktį, pasiūlė virtualioje erdvėje išspręsti dešimt šachmatų užduočių. Netrukus paaiškėjo ir konkurso nugalėtojas, juo tapo Aleksandras Loginovas, pelnęs dailią taurę. O štai Neįgaliųjų draugijos veiklieji, negalėdami pagal iš anksto numatytus kriterijus suruošti gardžiausios Atvelykio bobos konkursą, pasidalijo savo kulinarine patirtimi feisbuke, maža to, užsimojo į socialinius tinklus įkelti savo vaizdo kamerose užfiksuotas pavasario akimirkas, gamtos nubudimą bylojančius eilėraščius. „Kur tik einu, matau neapsakomą grožį“ – tarsi gindamasi nuo pandemijos grėsmių, sako nuotraukose aplinkos spalvas fiksuojanti Vida Šakelienė.

Džiugu matyti jonaviečius, kurie kasdien, nepaisant karantino sargų rekomendacijų sėdėti namuose, plačiais žingsniais, pasiremdami šiaurietiško ėjimo lazdomis, suka apie tvenkinius, kopia į Rimkų kalną, traukia dar toliau. Net ir senjorai ne visi turi sąlygas ištūnoti kaip daržovės šiltnamyje savo būstuose, laukti nesusipratėlių kaimynų, savanorių ar kituose miestuose prasmegusių artimųjų pagalbos. Įpusėjus antram karantino mėnesiui, dažnas, kam per 60, kyla iš savo fotelių, užsitempia ant veido kaukę ar bent šaliką ir pėdina į parduotuvę, pasižvalgo prie tvenkinio, pasimarksto prieš vis sėkmingiau su debesimis besigrumiančią saulutę. Kiekvienas, kaip tik išmano, stengiasi neįsitraukti į beprotybės karuselę „lova – šaldytuvas – televizorius – vėl lova“. „Įveikęs dviračiu dešimt kilometrų, grįžtu namo ir sprendžiu kryžiažodžius“ – nerimaudamas, kad pandemijos primestas rėžimas neužkrėstų jo ne tik raumenų, bet ir smegenų atrofija, pasakoja praeityje garsus inžinierius Petras.

Beje, kelios mintys apie kaukes. Pradžioje kiek keistokai žiūrėję į savo noru po jomis besislepiančius veidus, dabar prie šios apsaugos priemonės taip įpratome, kad ji tapo mūsų kasdienybės atributu, asmenybės įvaizdžiu. Kas neįsigyja medicininių, vienadienių, tas, žiūrėk, siuvasi medžiagines, išsiuvinėja dailiais kryželiais, raštais. Apsiprasime, ir, neduokdie, dar kartą užplūdus pandemijai, galėsime savo kaukėmis puikuotis kaip tautodailės objektu. Panašiai kaip su riešinėmis, gal kas nors sumanys net antivirusinių kaukių parodą parengti. O juk ši universali veido priedanga turi ir praktinę reikšmę – vyrams galima rečiau skustis, moterims – nedažyti lūpų...

Marius Glinskas   

Web Analytics