Paskelbtas Laisvalaikis

Dovanoti raštai

Antradienis, 05 May 2020 14:42 Parašė 

Tradicinės dovanos

Lietuvos kaime tekstilė laikoma reikšminga dovana, dovanota įvairiomis progomis. Per vestuves audiniai buvo pagrindinės dovanos Lietuvoje. „Mergina, pareikšdama savo sutikimą būti peršama, sujuosia piršlį stuomeniu ar rankšluosčiu, jaunikį juosta, dovanoja jam nosinę su rūtos šakute, o anytai duoda rankšluostį“ – rašo etnologė Auksuolė Čepaitienė. Tekstilės dirbinius dovanodavo krikštynoms, vardadieniams, gimtadieniams, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Tekstilės dovanojimas buvo ženklas, kuris rodė užsimezgančius tarp žmonių ryšius. Dovanojant audinį buvo norima parodyti draugiškumą, pagarbą arba įprasminti pažintį ir pareikšti padėką.

Estetinė ir sakralinė paskirtis

Ilona Menčenkovienė - sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senųjų mezgimo ir  audimo amatų puoselėtoja. 2014 m. sertifikuotos riešinės, vytinių juostų audimo sertifikatui medžiaga yra ruošiama. Ilona - tautodailininkų sąjungos narė nuo 2012 m. Amatus  tautodailininkė demonstruoja visoje Lietuvoje: dalyvauja Hanza dienose, nematerialaus paveldo festivalyje ,,Lauksnos, įvairiose stovyklose, mugėse, projektuose, labdaros veikloje. Kasmet Ilona dalyvauja respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ atrankiniuose turuose, yra nuolatinė  Jonavos krašto muziejaus tautodailės parodų ir renginių dalyvė. Ilona mezga nuo pat vaikystės, šio amato išmoko iš mamos – „visų galų meistrės“. Riešinių mezgimu tautodailinkė susidomėjo 2009 m. Riešines ji mezga iš plonų jaunų avelių siūlų, 1-1,2 nr. virbalais ir 9-10 nr. karoliukais. Mezgama iš 40-70 akių, 60-75 eilių ripso raštu, karoliukus prieš mezgimą suveriant ant siūlo (porai reikia apie 800-2000 vnt.  karoliukų).  Sudėtingesnio rašto  riešinėms prireikia keleto spalvų karoliukų.

„Vytinės juostos žinomos Lietuvoje nuo ketvirto amžiaus, tai vienas seniausių lietuvių liaudies audinių. Juostos žmogų lydėdavo nuo gimimo iki mirties. Gimusį kūdikį suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Be jų neapsieidavo ir atsisveikinant su mirusiuoju“, - pasakoja Ilona.  Juostos buvo būtina moterų ir vyrų aprangos dalis.  Jomis  buvo susijuosiama,  apsiuvami drabužiai,  puošiamos skrybėlės, kiklikai. „Siauresnes juosteles naudojo įvairiems buitiniams rakandams parišti, jomis suvarstydavo apavą, platesnes  naudojo pakinktams, vadelėms“, - kalba amatininkė. Vytines juostas Ilona audžia iš storesnių, tik vilnonių siūlų, kad jos geriau susivytų ir būtų tvirtesnės. „Kaladėles audimui seniau gamindavo iš medžio, žalvario ar net kaulo. Dabar jas galima pasigaminti ir namų sąlygomis iš nereikalingų banko, nuolaidų, elektroninių bilietų plastikinių kortelių. Naudojamas skirtingas kortelių skaičius, dažniausiai lyginis. Juosta vejama korteles sukiojant pirmyn ir atgal“, - tiksliai audimo priemones ir procesą apibūdina tautodailininkė.

Mamos pamokos

Živilė Laurinavičienė – senųjų verpimo ir audimo amatų  puoselėtoja. „Užaugau namuose, kur labai daug buvo verpiama, mezgama, neriama, taip ir pramokau“, - pasakoja Živilė. Tradicinėje kultūroje verpti ir austi  mokėjo beveik kiekviena kaimo moteris. „Ratelis, su kuriuo verpiu, yra mano mamos, jai šiemet sukako 90 metų. Mama ratelį paveldėjo iš savo mamos ir močiutės, taigi, jis labai senas“, - pasakoja tautodailininkė.  Živilės mama labai mėgo verpti ir, kad vilnos būtų pakankamai, namuose buvo auginamos avys.  Mama verpė ne tik sau, bet ir kitiems. „Didelė dalis mano drabužių buvo megzti – mama suverpdavo linus, vilnas ir paskui iš tų siūlų megzdavo. Lininė suknelė karštą vasarą būdavo nepakeičiama, juo labiau, kad mamos rankų verpta ir megzta“, - prisimena Živilė. Išskirtinę vietą  tradicinėje kaimo kultūroje užėmė linai. Avių vilna buvo  antra pagal svarbumą pluoštinė žaliava naminei tekstilei. „Mama sakydavo, kad linus paprasčiau verpti, bet jai labiau patiko vilna ir aš verpiu vilną“, - sako tautodailininkė. „Ratelis senas ir, kad jo neišderinčiau, manęs neprileisdavo verpti, bet kas draudžiama – traukia. Kai mamos nebūdavo namuose, prisėsdavau ir „pridirbdavau“, tad mama nusprendė, kad geriau jau mane pamokyti“, - pasakoja Živilė. Tai buvo mokykliniai laikai. „Daug megzdavau kojinių ir pirštinių, o austi vytines juostas pirmą kartą pabandžiau muziejuje, dabar tai pamažu perauga į savotišką priklausomybę“, - pasakoja tautodailininkė.

Atgaivinti, prisiminti verpimo įgūdžius paskatino ir mieste vykstantys  renginiai. Pirmą kartą verpimo amatas viešai demonstruotas 2015 m. Kultūros centro renginyje „Atostogų vasara prasideda“, kuriame kartu su muziejumi buvo parengta tradicinių amatų demonstravimo programa. 2015 m. dalyvauta ir projekto „Tradicinių amatų gaivinimas Jonavos rajone“ baigiamajame renginyje „Amatų kiemas“. Nuo 2014 m. Živilė itin aktyvi muziejaus kūrybinių dirbtuvių, stovyklų, parodų lankytoja, o 2017 m. ji jau įsitraukė į Jonavos krašto tautodailininkų veiklą ir  savo darbus pradėjo eksponuoti parodose. Živilė nuolat mokosi, stengiasi kuo daugiau sužinoti, surinkti informacijos apie juostas, raštus, siūlus. „Tradicijos gyvos, kol jos puoselėjamos, tai labai svarbu ir kai pažįstamas žmogus išvyksta gyventi svetur, būtinai padovanoju juostelę, kad žmogus nepamirštų, kas jis ir iš kur“, - sako Živilė.

Supintas pasaulis

Elona Liktaravičienė – tradicinės tekstilės meistrė, senojo audimo amato puoselėtoja. Baigusi D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokyklą Vilkijoje, ji išaudė dešimtis tautinių kostiumų, pinikų ir kitų tautinio kostiumo detalių. Pradėjusi dirbti Krašto muziejuje, Elona aktyviai įsitraukė į edukacinę veiklą. Tautodailininkė  aktyviai mokė moksleivius bei suaugusiuosius pintinių ir rinktinių juostų audimo paslapčių, dalyvavo miesto šventėse, mugėse. Elona –  trijų 2015 – 2017 m.  muziejaus  vykdytų projektų „Tradicinių amatų gaivinimas Jonavos rajone“, „Nuo interpretacijos link tradicijos“ ir „Tarpe nyčių nytužėlių“ vykdytoja. Meistrė - Krašto muziejaus inicijuotos stovyklos „Amatų pynė“ tekstilės kūrybinių dirbtuvių vadovė.

Pintinė juosta – aukštaičių tautinio kostiumo detalė.  Būtent šių juostų  Elona yra daugiausia sukaupusi. Joms nereikia specialių audimo įrankių – pinama tik pirštais. Pintinėms juostoms būdingi rombų ir eglučių motyvai. Vyrai jomis susijuosdavo kailinius ir sermėgas. Vyraujančios spalvos – įvairių atspalvių žalia, raudona, prie kurių nedideliais kiekiais dažnai dedama geltona. Naudoti ir mėlyni, violetiniai, juodi, rausvi   siūlai. Vienoje juostoje paprastai susipina nuo 2 iki 5 spalvų, dažniausias – trispalvis variantas. Elona audžia ir rinktines juostas – jos  Lietuvoje plačiausiai paplitusios. Jų randame visose etnografinėse srityse, ypač daug Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Ypatingos, labai dailios Elonos nuaustos ir  trumpos rinktinės juostelės, naudojamos kaip skirtukai knygoms. Kas matė, kaip mikliai dirba Elonos pirštai, audžiant pintines juostas, ko gero pasakytų, kad ji galėtų supinti visą pasaulį.

Produktyvumas kūryboje ir gyvenime

Eglė Pečiūrienė - sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo mezgimo  amato puoselėtoja. 2012 m. sertifikuotos riešinės. 2010 m. Eglė tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. 2017 m. tautodailininkei suteiktas meno kūrėjo statusas. 2011 – 2020 m. surengta 10 autorinių parodų:  Klaipėdos miesto etnokultūros centre, Kintų Vydūno kultūros centre, Liudviko Rėzos muziejuje Juodkrantėje, Kėdainių tradicinių amatų centre Arentų name, Lietuvos Respublikos Seime, Jonavos krašto muziejuje. 2013 – 2020 m. dalyvauta  bendrose tautodailės parodose Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, Liaudies meno parodoje Vilniuje, Tamošaičių galerijoje „Židinys“, Jonavos krašto tautodailininkų parodose. Tautodailės metais Eglė planuoja pristatyti savo riešines tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, rudenį – Žaslių tradicinių amatų centre (Kaišiadorių r.), atrankinėje „Aukso vainiko“ parodoje Jonavos krašto muziejuje,  o gruodžio mėnesį Eglė pakviesta vėl surengti parodą Lietuvos Respublikos Seime.

Prieš šimtmetį riešinės buvo žinomos Lietuvoje kaip svarbi tautinio kostiumo dalis. Šiandien gi, riešinės tapo puošnia kasdienės aprangos detale ir kaip Eglė sako „mažu meno kūriniu“. Tautodailės metų atidarymo proga muziejuje šiais metais surengta dar viena tautodailininkės paroda „Delnuose telpa pasaulis“. Joje pristatytos 74 poros ypatingų riešinių. Nuo 2006 m. Eglė yra numezgusi 1503 poras riešinių. Į pirmą klasę Eglė nuėjo su pačios megztu ilgu šaliku. Belieka tik pasidžiaugti, kad vaikystėje išryškėjęs pomėgis megzti lydi ją visą gyvenimą ir džiugina šimtus širdžių.

Svarbiausi moters darbai

Danutė Bierancienėsenojo verpimo amato puoselėtoja. „Išmokau verpt iš mamos ir vyresnių sesių, jos gerai verpė ir aš taip norėjau, verpdavau slapčia. Žinot, kai nemoki, koks siūlas išeina. Kai paaugau jau leido, - pasakoja Danutė. Verpimas baigėsi 6 klasėj, kai Danutės šeima buvo ištremta. Vaikystėje sukaupti įgūdžiai liko ilgam. „Plonom drobėm liną labai sunku verpt, storesnius siūlus geriau, vilną paprasčiau. Penkias, šešias avis laikėm, aštuoni vaikai, nemažai reikėjo siūlų pirštinėms, kojinėms, megztiniams“, - prisimena verpėja. Danutė sako, kad jai, būnant 12 metų, dar teko mamai padėt ir audeklą užmest ir aust.  „Kaime, ko gero, nebuvo moters, kuri būtų nemokėjusi verpt ir aust, tokias vadindavo tinginėmis, piršlių pas jas nesiųsdavo“, - patikina Danutė. Pagrindinis moterų žiemos darbas buvo verpimas, vėliau audimas, nes pavasarį prasidėdavo lauko darbai ir tada jau nei verpti, nei austi nebuvo kada.

Domicelė Aleksiūnienėsenojo audimo amato puoselėtoja. „Austi buvo išmokstama natūraliai: mergaitės, kurios buvo į tą darbą linkę, į stakles sėsdavo maždaug nuo 12 - 16 metų. Paprastus dvinyčius ar keturnyčius audinius susiverti mokėjo visos moterys, bet užtaisyt raštuotus sugebėdavo ne kiekviena“, - pasakoja Domicelė.  Gyventi į Kulvą Domicelė atvyko 1972 m. iš Prienų r, Vaitkūnų kaimo. Atvyko su nemenku įgūdžių bagažu, kuri sukaupė padėdama mamai „siūlų pritaisyt, metimą apmest“. „Ataudams buvo naudojama vilna, metmenims – bovelna (medvilnė), metimus darydavo ir linų, bet reikėjo labai lygiai suverpt“, - pasakoja amatininkė. Ištekėjo Domicelė pabaigusi aštuonias klases, ėjo septyniolikti. „Mes buvom penkios seserys, tėvams buvo sunku mus  išlaikyt ir kai kaimynas pasiūlė tekėt, sutikau. Sunku buvo, vis sugrįždavau namo, - prisimena Domicelė. Kai augo vaikai, amatininkė galėjo austi namuose ir pristatyti pagamintą produkciją į Vilniaus audimo fabriko „Menas“ filialą Vievyje.

Domicelė  ištraukia iš stalčiaus savo audimo brėžinius, iškelia iš spintų visas gražiąsias savo lovatieses. „Gera audėja ir tvoroj išaudžia“, - prisimena liaudies išmintį senojo audimo amato puoselėtoja. Belieka tik grožėtis šios puikiosios audėjos darbais!

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė

 logo srtrf

Web Analytics