Sakoma, žmogaus kelionę nusako jo pirmasis darbo pasirinkimas. Nes patraukiama ten, kur šaukia likimas, kur veda širdis. Irenos pirmoji darbovietė – Pakruojo rajono redakcija, kėdė bene įdomiausiame laiškų skyriuje. Tai, kas vyko vėliau, jau ištekėjus ir pakeitus gražią Butėnaitės pavardę į dabartinę, skriejo it miražas, kūrybingos ir neramios dvasios žaižaravimas, moteriški atradimai, praradimai.
Šiandien ji – žinoma žurnalistė, poetė, įvairių literatūrinių projektų kūrėja, net promočiutė. Nieko keisto, kad neseniai nuskriejęs jubiliejus vis suko mintis į būtąjį, išgyventąjį laiką, o su tuo, kas dar bus, galima ir susitaikyti, paklusti kaleidoskopiškai besikeičiančiam pasauliui. Juk ji – dvasios žmogus, ne kažkokia ambicijų, laikinų įsitikinimų ar verslo planų vedžiojama politikė...
Kelionę pristabdė vienintelis kablelis
„Gimiau šiaudų pilname vežimaityje, kuris nespėjo nuriedėti į medicinos punktą. Baltai žydėjo sodai, švietė žvaigždės, rodos, visas Pagurių kaimas nemiegojo“,- taip pati perpasakoja savo mamos pasakojimą.
Įsivaizduokime, čia pat alma Apaščia, už penkių kilometrų skuba Nemunėlis. Argi ne šis nuostabus Rokiškio kraštas įkvėpė ją nuo mažens gėles sodinti, linus rauti, paglostyti gyvuliukus ir plunksna sustabdyti pavasario bei rudens akimirkas. Vėliau, Pandėlio vidurinėje, į kurią vedė 11 km ilgio dviračio kelias, tas gamtos keitimosi akimirkas jau išguldė pirmuose eilėraščiuose. Savo mokslo pirmūnės kūrinėlius, skirtus, beje, ir Pandėlio miesteliui, įžvalgi mokytoja Aldona Rakūnienė perdavė laikraščiui, anuomet taip pat skelbusiam įvairius konkursus. Tad jaunoji Irutė netrukus tapo viltingai mirksinčia žvaigždele. Neišpuiko. Nenusisuko nei nuo matematikos, nei nuo chemijos, ir po abitūros egzaminų atsiėmė išsvajotą aukso medalį. Gaila, studijuoti universiteto stacionare sutrukdė vienintelis jos pasirinktoje temoje neparašytas kablelis, tad teko tapti neakivaizdininke, įsidarbinti Pakruojo laikraštyje „Auksinė varpa“, kuris tokiu pavadinimu, įsivaizduokite, lig šiol nesuiro, gyvuoja.
Ilgainiui darbas laiškų skyriuje segiojant popieriukus ir atsakinėjant į skaitytojų skundus neramiai, gyvenimo druskos nebijančiai merginai kiek pabodo, ji pasuko į perspektyvesnį, atrodo, ir įdomesnį kelią. Tapo VRM vaikų kambario inspektore, jos kasdienybės rate atsirado budėjimai, reidai, „interviu“ su prasižengėlių tėvais, ir visa tai vėliau taps svarbia tyrėjos patirtimi, padės siekti žurnalistinių aukštumų. Gal tada sąmonėje ir susidėliojo jos maksimalistinis moto: „Laikykis duoto žodžio ir itin kruopščiai atlik pareigas“.
Sėkmę lėmė drąsa, reiklumas
1978 -aisiais, laikydama rankose įgytą lituanistės diplomą, Irena suprato, kad šis dokumentas neleis nurimti, nuolat primins vaikystės svajonę – kurti tekstus, tarnauti literatūros mūzai. Dėl šeiminių priežasčių 1976 m. pasirinkusi Jonavą, keletą metų dar plušėjo vaikų inspektorės pareigose, bet netrukus to meto Statybininkų mokykloje ėmėsi pedagogės darbo, įsiliejo į vietos literatų gretas. Ne, rašyti visiškai be klaidų jauna lituanistė savo ugdytinių neketino išmokyti, tačiau atvėrė būsimiems darbininkams įdomesnį, platesnį literatūros pasaulį, ne vieną įjungė į savo suburtą satyros teatrą, kuris vienąkart iš respublikinio konkurso parsivežė ir ganėtinai svarų diplomą. Tuos laikus ir iššūkius dabar puikiai prisimena buvusi Irenos mokinė, tautodailininkė, garsi riešinių mezgėja Eglė Pečiūrienė.
Šuoliais parbėgo du dešimtmečiai, skirti ne tik darbininkų kalvei, bet ir savo eilėraščių brandai, šviesėjančiai Jonavai. Perimtas „Šaltinio“ vairas, sukurtas ne vienas eilėraštis Jonavai, net himnas, o Meno mokyklos kieme, tarp anksčiau čia vešėjusių berželių nuskardėjo naujos tradicijos – Poezijos pavasarėlio aidai. 1999-aisiais Irena – vėl žurnalistikos arimuose. Šį kartą – „Naujienose“, tose, kurios bandė perimti iš jau nebeegzistavusio „Jonavos balso“ atgimimo dvasią, kuriose reikėjo „šviežio kraujo“ ir skubių sprendimų. Naujokei, atvirai kalbant, buvo patikėtos beveik visos temos – tiek teisėsaugos peripetijos, tiek kultūros, švietimo barai, tiek socialinės problemos. Irenai nereikėjo „apšilimo“, jos įtaigus balsas telefonu priversdavo paatvirauti ir iš kalėjimo grįžusį jauną asmenį, ir nesąžiningai laiptus remontavusį darbų vadovą, ir savo kabinete užsibarikadavusį seniūną, ir suklydusį kunigą, ir amžinai laiko neturintį kokį nors Savivaldybės asmenį. „Siųskim Ireną“,- sakydavo redaktoriai, kai reikėdavo ne tik skaitytojo akį pradžiuginančios naujienos, sensacijos, bet ir tiriamojo pasiruošimo. „Duokit, padarysiu“,- neišsisukinėdavo ji, ir, žiūrėk, kitos ar dar kitos dienos rytą rašinys jau gulėdavo parengtas, nes jai nieko nereikšdavo šeštą ryto atskubėti į redakciją, dar kartą įsijungti diktofoną ir sudėlioti visus taškus ant „i“, maža to, patikrinti iš vakaro po durimis atsakingosios sekretorės įmestą korektūros puslapį, numatyti dienos darbų seką.
Kas lėmė veiklios jonavietės produktyvumą, sėkmingą profesinę saviraišką? Asmenybės kodas, daug kas. Tačiau, manding, itin svarūs buvo du faktoriai: fotografinis veidų atpažinimas ir telefonų numerių įsidėmėjimas. Irena iš tolo gali atpažinti žmogų, kuris, tarkime, prieš dešimt metų buvo jos rašinio herojus, o vidurnaktį pažadinta pasakyti kaimo seniūnijų ar policijos kabinetų telefonus. Tokią atmintį, matyt, išsiugdė dar Pakruojyje, spręsdama toli gražu ne poetiškas nepilnamečių problemas.
„Šaltinis“ padrąsina, ugdo ir džiugina
Jau du dešimtmečiai su kalneliu, kai ji eina rajono poezijos klubo „Šaltinis“ vadovės pareigas. Irenos inicijuotos pavasario šventės „Kai žiedlapiais sninga“ bei „Rudens preliudija“, tapusios respublikiniais renginiais, būrin sukviečia ne tik vietos literatus, bet ir kaimyninių rajonų, net nuo žemaičių žemės atskubančius plunksnos bičiulius. Švenčių metu, žiūrėk, sublizga ne vienas dar neatrastas talentas, kūrėjai pasidžiaugia naujomis savo knygelėmis, susitaria dėl tolėliau numatomų išvykų – pavyzdžiui, į Rozalimą, Pagulbį, Veprius, o kur dar dainų ir muzikos kupini susitikimai su savo rajono kultūrnešiais, kaimo bendruomenėmis, kariniais daliniais. Vienas po kito nuo 1992 – ųjų gimsta ir almanachai: „Lyg krintantys lašai“ „Papartyno kerai“, „Provincijos balsai“, „Laiko aidas“, „Sielos virpesiai“, 2010 m. pasirodė dailus kartu su Savivaldybe parengtas almanachas „Tarp praeities ir ateities. Jonava“. Ne vienas mūsiškis, neretai „Šaltinio“ narys, įsilieja į respublikines rašytojų sąjungas, konkursuose pelno laurų vainikus.
2009 m. tapusi „Naujienų“ redaktoriaus pavaduotoja, vėliau ir redaktore, kolegė vis mažiau laiko rasdavo poetinei saviraiškai, tačiau stoiškai susikaupusi išleido antrą savo poezijos rinkinį „Praeities gelmės“, kuris savo polifonijomis ir lyriniais sąskambiais dar įtaigiau prigludo prie 1998 m. užgimusių “Laiptų“. Jau keli dešimtmečiai, kai du jonavietės eilėraščiai - „Šulinys“ ir „Namų šiluma“ skamba per radiją, televiziją. Čia, pasirodo, „kaltas“ šėtiškis garsus muzikantas Stasys Liupkevičius, kadaise Pakruojo laikraštyje pastebėjęs lyriškus, kiek nostalgiškai tėviškės grožį apdainuojančius kūrinėlius. Sukūręs jiems melodijas, šėtiškis ruošėsi savo sumanymus pristatyti Pakruojo scenoje. Artėjant koncertui, Stasys pasibeldė į Irenos namus, ketindamas autorę pakviesti į koncertą. Deja, tarpduryje išvydo tik mamą. Irena jau buvo išskridusi į Jonavą. Tad pakvietimą teko įteikti mamai, kuri dar kartą įsitikino, kaip vertinamas jos dukters talentas. Ir tik po kelerių metų, važiuodama autobusu, jonavietė išgirdo, kaip jos „Šulinys“ dainuojamas. „Pagarsinkit, juk tai mano daina“,- pamena, tada priėjo prie nustebusio vairuotojo.
„Nebūsiu jau pirmininke, pavargau, atsibodo“- bičiuliams ne kartą prasitardavo, o pernai jau visai rimtai tekštelėjo popierius ant stalo. Seni bendražygiai tik šypteli į ūsą: „Ne, tai tik emocinis protrūkis. Irena nepaliks mūsų, pagaliau kas stos į jos vietą, tokių narsuolių, atrodo, nesimato“.
Paklausta, kuri knyga iš jos parengtųjų bei redaguotųjų mieliausia, kolegė atsiverčia 2004 m. išleistą Romualdo Ražinsko eilių rininkį „Pavasaris žirgus balnojo“ su daugybe nuotraukų, pabirų autoriaus minčių. Tai itin atidžiu žvilgsniu ir jautriomis rankomis paliestas darbas, neleidęs šio „Achemos“ inžinieriaus kūrybai nugrimzti į užmarštį. Panašiai Irena ištiesdavo ranką ne vienam pradedančiajam, kursčiusiam savo širdyje kūrybos liepsnelę, tad ne vienas vėliau įsiliedavo ir į „Šaltinio“ sroves. Tokių padrąsinimų kadaise išgirdo ir Ana Aleksandravičienė, ir Albina Jefimenko, ir Vytautas Riaubiškis, ir Valentina Kašauskienė, Justina Zaleckaitė, kiti. „Gal ir valdžios klaida, kad mažai investuojama į dvasinę kūrybą, kur mes jaučiamės laisvi, įdomūs ir kitokie“,- samprotauja apie dabartinę „Šaltinio“ situaciją politikas, ilgametis poezijos švenčių svečias Vytautas Venckūnas.
„Klystkeliai“ kaupia profesinę patirtį
Visus tų švenčių svečius sunku ir prisiminti. Giliau į atmintį įsirėžė dažnai mums patalkindavęs aktorius Petras Venclovas, aktorė kraštietė Undinė Nasvytytė, smuiko virtuozas Miroslavas Formanas, aktorė Dalia Michelevičiūtė, bardas Kazimieras Jakutis, kiti įvairių menų atstovai. Nieko keisto, kad 2004 m. Irena pirmavo rajono populiariausiųjų dešimtuke, o 2007 m. už aktyvią žurnalistinę veiklą propaguojant moterų veiklą ji buvo apjuosta A. Brazausko tautine juosta.
Tiesą sakant, tai tik keli akcentai. Jonavietės, krašto šviesuolės, trofėjų skrynoje ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriuje įtektas „Gintarinis parkeris“, ir 2014 m. M. K. Čiurlionio fondo įteikta taurė REX su M. K. Čiurlionio simbolika, kiti garbingi, ne tuščiu laikraštiniu tauškėjimu, o probleminiais tekstais iškovoti prizai, nominacijos. Beje, tas nekaltas profesinis aktyvumas buvo Ireną ir paklaidinęs, nuvedęs „klystkeliais“, kuriuos kiti vadina karjeros laiptais. ......m. ji įsiliejo į rajono Savivaldybės Tarybą, tapo etikos komisijos pirmininke. „Dar negirdėjau, kad žurnalistė taptų Tarybos nare“,- stebėjosi anuomet prie „Naujienų“ vairo stovėjusi redaktorė Violeta Liukaitienė. Tačiau Irena kentėjo, rinko savo žurnalistės bloknotui tinkančių diskusijų trupinius, kaupė vis daugiau skaudžios praktikos. Šiandien ne be nusivylimo sako: „Daugiau neičiau. Politike netapau ir jau netapsiu“. Galbūt ir ši išvada leidžia jos neramiai dvasiai atsikratyti biurokratinių priedermių, išsikristalizuoti, skirti jėgas vien kūrybinei veiklai.
„Jubiliejaus proga norėčiau sau skirti vieną dovaną – išleisti knygą“,- sako Irena. Tačiau galvoja ne vien apie save. Jos minčių perspektyvoje ir būsimi rašiniai vieninteliam Jonavoje likusiam laikraščiui, ir užmojis surinkti miesto jubiliejui skirtus šaltiniečių posmus, kiti kultūriniai projektai. Nuojauta neapgauna: kadaise ta po Aukštaitijos dangumi žibtelėjusi žvaigždelė dar ilgai mus lydės.
Marius Glinskas
