Paskelbtas Renginiai

Susitikimas su praeitimi: Pakruojis–Jonava

Antradienis, 28 April 2020 10:43 Parašė 
Po knygos pristatymo pakruojiečiams. Iš kairės-  Zita Buržaitė-Vėžienė, Renata Budrienė ir Pakruojo r. neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lolita Narkevičiūtė Po knygos pristatymo pakruojiečiams. Iš kairės- Zita Buržaitė-Vėžienė, Renata Budrienė ir Pakruojo r. neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lolita Narkevičiūtė AUTORĖS nuotr.

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, daugelis žmonių palieka savo tėviškę, o savo lizdą susikuria kitame Lietuvos kampelyje. Taip atsitiko ir Onai Genovaitei Buržaitei-Novikienei (1928–2018). Moteris, gimusi ir augusi Pakruojo rajone, kelerius metus kentėjusi tremtyje, 1965-aisiais atsikraustė į Jonavą – čia dirbo, mylėjo, sukūrė šeimą, rašė eilėraščius. Pernai, praėjus metams po jos mirties, sesuo Zita Buržaitė-Vėžienė išleido atsiminimų knygą „Gyvenimas – mažytė akimirka“, į kurią sudėjo visą Onos Genovaitės kūrybą. Leidinio pristatymas buvo surengtas ne tik Pakruojyje, bet ir Jonavos viešojoje bibliotekoje.

Atsisveikinimas su tėviške

Vartydama poezijos klubo „Šaltinis“ išleistą almanachą „Lyg krintantys lašai“, aptikau ir minimos kūrėjos eilėraščių pluoštelį bei trumpą jos biografiją. „Pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius pradėjau gimtajame Pakruojo rajone. Dirbau Lygumų vidurinėje mokykloje ir neakivaizdžiai studijavau istoriją Šiaulių pedagoginiame institute. Buvau laiminga... Tačiau 1951 m. likimo vėjai netikėtai mane nubloškė į amžino įšalo žemę Irkutsko srityje... Širdį degino Tėvynės ilgesys, akmeniu slėgė neteisėtas pažeminimas, trūko duonos... 1957 m. buvau reabilituota ir grįžau į Lietuvą. Neturėdama galimybės mokytojauti, pasirinkau buhalterinės apskaitos profesiją ir vėl mokiausi. Tik labai nemiela prisiminti, kad tremtis ir čia tęsėsi... Buvau saugumo dėmesio centre. Į lengvesnį ar geriau apmokamą darbą iš pradžių keliai buvo uždaryti. 1965 m., pagal LTSR Ryšių ministerijos siuntimą, gyventi ir dirbti persikėliau į Jonavą ir pradėjau dirbti Ryšių įmonės vyr. finansininke“, – prisistato kūrėja.         

O. G. Buržaitė skausmingai išgyveno atsisveikinimą su Pakruoju. Tačiau patarlė primena, jog „nėra to bloga, kas neišeitų į gera“. Taip atsitiko ir pakruojietei. Mat tais pačiais metais iš Kėdainių į Jonavos „Azoto“ gamyklą (dabar „Achema“) dirbti atvyko Bronius Novikas. Knygoje „Atsiminimų blyksniai“ moteris prisipažįsta, kad gyvenimo keliai juos suvedė labai netikėtai.

„Buvo užburiantis pavasario metas. Žydėjo vyšnios, čiulbėjo paukšteliai, o pirmoji žemės žaluma dvelkė atgimimu. Prie manęs artėjo aukštas, gražaus kūno sudėjimo, vešliais šviesiais plaukais, švelnių veido bruožų jau brandaus amžiaus jaunuolis. Širdis virpėjo lyg delne suspaustas žvirbliukas. Tačiau mano nerimą per kelias sekundes ištirpdė jo šypsena, o sielą sušildė paprastas nuoširdumas. Matyt, likimo buvo taip sumanyta, kad šis pasimatymas mus suvestų visam gyvenimui. Jau kitų metų vasarą tapau Novikiene“, – atsiminimų knygoje prisimena O. G. Buržaitė-Novikienė.

Vyro netektis

Gyvendama Jonavoje, ji dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus susitikimuose, poezijos klubo „Šaltinis“ organizuojamose šventėse mielai dalydavosi savo kūryba. Moters eilėraščiai pilni meilės gamtai, žmogui, bene didžiausią dalį sudaro eilės, skirtos Lietuvai. Skaitydami šios kūrėjos poeziją, negalime nepastebėti jos jautrumo kiekvienam gyvenimo kelyje pasitaikiusiam reiškiniui. Jos parašytas žodis paliečia sielą, yra nuoširdus ir itin reikšmingas. Šią moterį pažinoję žmonės mano, kad ji galėjo būti garsi rašytoja, jeigu gyvenimo nebūtų subjaurojęs tarybinis režimas ir tremties kančios.

Jos kūryba – tai sueiliuota autobiografija, kurioje įprasmintas ir dukros gimimas, ir potyriai retkarčiais apsilankant Pakruojyje, ir paskutinės akimirkos, stovint prie sergančio vyro lovos Jonavos slaugos skyriuje.

2013 m. vasario 12 d. jos vyras Bronius po ilgos ir sunkios ligos išėjo iš šio pasaulio.  „Kasdien mintimis, o kartais ir balsu šaukiu Tave, tačiau Tu neatsiliepi. Nors žinau, kad niekada nebesugrįši, tačiau kasdien laukiu tavęs. Laukiu ir lauksiu, pamiršusi ir atleidusi Tau viską, kas mūsų gyvenime buvo ne taip... Visada prisiminsiu tik šviesias ir šiltas mūsų minutes, mūsų valandas, mūsų metus. Juk kartu buvome net keturiasdešimt septynerius metus. Tai buvo tarsi ilgas ilgas kelias per gyvenimo kopas, nuo vyšniom žydinčios jaunystės iki pat senatvės slenksčio... Ilsėkis ramybėje! Tegu Tau būna lengva Lietuvos žemė, kurios nepriklausomybę sutikai su džiaugsmu ir viltimi, kad gyvensime geriau. Tu juk visada ir visur sirgai už Lietuvą ir buvai tikras jos patriotas“, – dienoraštyje gula eilutės, praėjus mėnesiui nuo vyro mirties.

Netektis sužeidė širdį taip skaudžiai, kad našle likusi Onutė Genovaitė vos ne kas vakarą tą skausmą išliedavo kurdama eilėraščius į Anapilį išėjusiam vyrui. Juose – vienatve dvelkiantys monologai ir mintys apie palaimingą susitikimą tame pasaulyje, apie kurį niekas papasakoti negali: „Žmogaus gyvenimas – pati gražiausia šventė,/ Skirta likimo ir palaiminta Dangaus“ (eil. „Neverk, širdie!“), „Suprantu, kad Tave amžinai praradau,–/ kad į mūsų namus nesugrįši daugiau.../ Kad šios žemės kely niekada nesutiksiu tavęs.../ Nepamiršk! Nenutolk! Aplankyk nors sapnuos.../ Kai paukšteliai sugrįš, kai pavasariu žemė alsuos.../ Kai žvaigždė paskutinė mano ilgesio jūroj nuskęs...“ (eil. Nepamiršk!“).

Vakaras bibliotekoje

Jonavos viešojoje bibliotekoje surengtame knygos „Gyvenimas – akimirka mažytė“ pristatymas vyko dar tada, kai apie koronavirusą niekas nekalbėjo. Renginį inicijavo „Taurostos“ kultūros ir istorijos metraščio redaktorius Vytautas Venckūnas. Jame dalyvavo leidinio sudarytoja, O. G. Buržaitės-Novikienės sesuo Zita, Pakruojo literatų draugijos „Židinys“ vadovė Edita Kurauskienė, kiti poetę pažinę jonaviečiai. Anot knygą parengusios Z. Buržaitės-Vėžienės, ji įgyvendino savo sesers svajonę – išleisti į gyvenimą visos kūrybos knygą. „Į ją sudėjau viską, ką radau, ko ji, ruošdamasi išėjimui, nespėjo sunaikinti. O buvo puikiausi dienoraščiai – savotiški romanai! Nepaliko... Nežinau, ar ši knyga yra tokia, kokios Ona Genovaitė norėjo. Negalėjau pasiklausti jos nei patarimo, nei nuomonės apie paruoštą leidinį. Ten, kur dabar ji yra, viešpatauja amžina tyla...“, – renginyje kalbėjo Pakruojyje gyvenanti poetės sesė.

Knygos pristatymo vakare daug kartų nuskambėjo žodžiai „Pakruojis“ ir „Jonava“, O. G. Buržaitės-Novikienės eilėraščius apie Kruoją, vingiuonačią per jos tėviškę, Nerį ir Varnutę, kurių pakrantėmis ji išeidavo pasivaikščioti, skaitė Jeronimo Ralio gimnazijos gimnazistė Airida Česonytė, kurią parengė teatro režisierius Jonas Andriulevičius. Jo teigimu, šios poetės kūryba – tai šaltinis, iš kurio galime ir privalome pasisemti meilės tėvynei, stiprybės ir tikro patriotiškumo. E. Kurauskienė prisipažino knygą oerskaičiusi „vienu ypu“. „Įtaigiu meniniu žodžiu ir nuoširdžiausia, atviriausia išpažintimi aprašytas autorės gyvenimas ir eilėse glūdintis moralinis imperatyvas sukrėtė, sukėlė vidinę diskusiją, išgrynino vertybes. Šią knygą reikia skaityti jaunimui, kad nepamirštume istorijos ir kokia žeme vaikštome“, – dalijosi mintimis „Židinio“ draugijos vadovė.  O. G. Buržaitės-Novikienės bendraamžė, tremtinė Veronika Gabužienė akcentavo, kad poetė buvo apdovanota talentu, tai paliudija gausus jos kūrybos palikimas.

Kilusi iš Pakruojo krašto, 53-ejus metus gyvenusi Jonavoje literatūrinio žodžio puoselėtoja išleido kelias eilėraščių knygas. Ne vieno asmeninėje bibliotekoje jos rinkiniai „Praeities šešėliai“ (1998 m.), „Balti svajonių tiltai“ (2005), „Sidabrinės laiko gijos“ (2008), „Atsiminimų blyksniai“, „Likimo ironija“, „Sustabdytų akimirkų spalvos“ (2013) šiandien kviečia dar kartą pasklaidyti jų puslapius ir išgyventi poetės jausmą, apvilktą gilaus žodžio apvalkalu.

Irena BŪTĖNAITĖ

 

Ona Genovaitė Buržaitė-Novikienė

Jonava

Myliu žvaigždelėmis nusėtas vasaros naktis

Ir visą miestą, šviesų dėmelėm nubarstytą,

Kai paskutinį vyturį užmigdžiusi Neris,

Baltaisiais gluosniais pasipuošus, laukia ryto...

O dienomis mašinos skuba... Skuba žmonės...

Ilgom strėlėm į tolį lekia traukiniai...

Ir, rodos, niekada nebesugrįš iš tos kelionės.

Bet su aušra pabunda vėl tie patys bildesiai...

Ir taip iš metų į metus dienelės skuba

Gatvelėm tavo, gatvėmis, takeliais Panery...

Ar užsiklojus pusnimis, ar užsivilkus žalią rūbą...

Jonava! Tu man ne gimtinė, – bet vis tiek esi labia brangi…

Prie vingio Neries

Ne čia dainavo vėjas man lopšinę,

Ne čia maža plasnojau drugeliu. –

Tačiau sava esu tarp ošiančių pušynų,

Sava esu tarp ošiančių beržų…

Čia mano kryžkelės ir vasaros saulėtos,

Neries žavingas vingis ir pušų miškai.

Čia atvedė likimas vieškeliais dulkėtais,

Kad širdmi prigijus, likčiau amžinai…

Čia mano saulė teka, mano saulė leidžias.

Čia mano mintys braido pievoj prie Neries.

Žalia Neries bangelė prausia mano veidą,

Žalia Neries bangelė glaudžias prie širdies…

 logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 28 April 2020 10:49
Web Analytics