Paskelbtas Rajono naujienos

Bajorystės tradicijas puoselėja ir vienas žeimietis

Antradienis, 21 April 2020 08:58 Parašė 

1957 m. rugsėjį Strebeikių pradinėje mokykloje, vedamas mamos, pasirodė guvus juodbruvas berniukas, atėjęs iš už sraunios Lankesos plytinčio Juciunkų kaimo. Mokytojas Ipolitas Rimkevičius jau pažinojo savo būsimus pirmokus ir jų tėvelius, tad, ilgai nesvarstęs, vaikinuką pasodino į pirmą suolą, šalia su tėvu atskubėjusio kito strebeikiečio.

Skrynelėje perduodama paslaptis

Abu turėjo naujus portfelius su skaitymo ir skaičiavimo vadovėliais, rašalo ir plunksnakočius, tad gražiai papildė negausias pirmokų gretas. Mokykla čia jau veikė gerą dešimtmetį, tačiau keliolika keturių klasių vaikų tilpo į vieną kambarį. Ne visi aplinkinių kaimų septynmečiai rudenį atkurnėdavo mokytis abėcėlės. Ne vienas išgirsdavo griežtą tėvų „neisi“, nes, girdi, reikia ganyti sodiečių karves, padėti namų ūkyje. Dar kiti, nesuvokę lietuviškos rašybos, aritmetikos pagrindų, reiklaus mokytojo sprendimu likdavo kelerius metus kartoti kurso. Nieko keisto, kad 1961 m. ketvirtokų klasę sudarė vos trys mokiniai – du tie patys berniukai Marijonas ir viena vėliau prie jų „priklydusi“ mergaitė, o toje negausioje mokykloje, įsikūrusioje jaukiame prieškario architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje, dar ilgai plušo tik vienas mokytojas.

 Niekas ilgai dar nežinojo, kad tas pats Kaziukas, dabar jau drūtas Kazys, šiek tiek daugiau nei kiti žino apie savo protėvius, žino, bet slepia, nes niekam šiukštu pasakoti nedera, kad esi kilęs iš savo šaknimis XVII a. siekiančios giminės, kad artimieji slepia metalinę skrynelę, į kurią sudėti iš kartos į kartą perduodami bajorystės dokumentai ir kad kada nors galėsi didžiuotis savo protėvių GERALT herbu. Tiesą sakant, ši paslaptis nelabai įdomi buvo ir pačiam Kaziui, nors graži pavardė ir iš namų „paveldėta“ lenkų kalba žadino atradėjo smalsumą: girdi, ieškok, nenurimk, gal esi net garsiojo 1861 – 1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus giminaitis...

Paskatino laimingi atsitiktinumai

Laimingas atsitiktinumas. 1968 m. Žeimių vidurinės abiturientai, to meto 13-oji laida, buvo patikėta neseniai lituanistikos studijas baigusiai mokytojai Birutei Ilgūnienei. Ši, nuoširdžiai pasidžiaugusi tokia „dovanėle“, nedelsiant kibo į vienuolikos „menininkų“ perauklėjimą bei ugdymą. O šiems visam gyvenimui išliko nestokojančios atvirumo ir savikritikos klasės valandėlės, pokalbiai apie poeziją ir poetus, gimtojo krašto grožį, pagarbą senolių tradicijoms. Tada silpnokas istorijos pamokas kompensavo žygių po gimtąjį kraštą romantika: su kuprinėmis iškeliauta į Žemaitiją, Punios šilą, kur po aukščiausia Lietuvos egle užkapstytas pasižadėjimas visada ir visiems po penkerių metų susitikinėti. Keliautojų ugnelę klasėje nuolat kurstė ir auklėtojos vyras Gediminas Ilgūnas, mokęs žeimiečius ne tik žygio abėcėlės, bet ir žodis po žodžio atverdavęs gyvus, savo likimu iškentėtus, ne iš ideologizuotų vadovėlių nurašytus krašto istorijos puslapius. Žygiuose atsirado noras pažinti, suprasti, tobulinti savo vidines ypatybes, grūdinti charakterį, ir tai tapo ne tik Kazio, bet ir jo bendramokslių dvasios gairėmis ilgiems dešimtmečiams.

Šiandien visų K. Mackevičiaus kelionių neįmanoma išvardinti. Jos užfiksuotos nuotraukose, dienoraščiuose, filmuotoje medžiagoje. Sudėjus į krūvą visas profesines bei pramogines išvykas, galima teigti, kad aplankyta 40 šalių. „Džiaugiuosi, kad teko nakvoti prie veikiančio ugnikalnio, stebėti, kaip Karakumų dykumoje slepiasi išgąsdinta kobra, Evenkijoje grožėtis šiaurės pašvaiste, jausti tvirtą draugo petį sunkiame žygyje“,- pasakoja Kazys.

Karjeros laiptai – dar viena kelionė

Vilniaus universitete pasirinktos bibliotekininkystės ir informatikos  studijos žeimiečiui nebuvo sunkiai įkandamos, tad laisvu laiku jis dainų ir šokių ansamblyje grojo birbyne, su žygeiviais keliaudavo po Lietuvą, nešė lietuvybę net lietuviškiems Baltarusijos kaimams. Baigęs universitetą, Kazys buvo paskirtas į Lietuvos informacijos institutą, kurį laiką plušėjo ten direktoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo Lietuvos technikos bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1988 m. konkurso būdu buvo išrinktas direktoriumi. Netrukus jo iniciatyva čia buvo įkurtas Patentinės informacijos centras, tapęs nacionalinės, užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų pramoninės nuosavybės dokumentų ir patentinės literatūros saugykla. Jo vadovaujama įstaiga pagal savo veiklos sritis ėmė dalyvauti vidaus ir užsienio projektuose, rengti aktualias bibliografines rodykles, temines parodas. Vadovas turėjo nuolat pildyti savo profesines žinias, suvokti nūdienos bibliotekų misiją, tad Kazys neaplenkė įvairių seminarų, konferencijų, tarptautinių renginių. Kas užsukdavo į jo kabinetą, suprasdavo, kad direktoriaus kėdė nėra šilta ir patraukli, nors šioje erdvėje vietos sau rasdavo ir kelionių suvenyrai, ir įvairūs egzotiškų žygių eksponatai, o kūrybines mintis šeimininkui padėdavo sutelkti ir jo mėgstamų pypkių dūmų aromatas.

Lietuvos technikos biblioteka, įsikūrusi Šv. Ignoto gatvėje, buvusiame jėzuitų noviciate, prieš devynerius metus paminėjo veiklos 55-metį. Restauravimo metu čia atidengti didingi sieninės tapybos fragmentai, rodantys Lenkijos ir Lietuvos didikus, Vilniaus globėjus. Apie dešimt metų, kol vyko restauracija, bibliotekos darbuotojai dalyvavo šimtuose talkų, iš rūsių, įvairių užkaborių išnešė dešimtis tonų šiukšlių. Po to sekė 14 mln. spaudinių fondo perkėlimas į naujas patalpas, skyrių išdėstymo planavimas, baldų projektavimas, kiti ūkio darbai. Neseniai kažkam iš politikų tarstelėjus, kad tris valstybines mokslines bibliotekas galima „optimizuoti“ ir sujungti į vieną, Kazimieras tik susiėmė už galvos. „Tegul sujungia Kultūros ir Švietimo ministerijas, gaus daugiau naudos“ – karčiai pakomentavo.

Protėvius pristato ir užsieniuose

Taip, kelionės ir atostogos – neatskiriama jo gyvenimo dalis. „Užsivedė“ dar 1974-aisiais, nubildėjęs motociklais su bičiuliais nuo Baltosios iki Juodosios jūros. Vėliau kone kasmet, vadovaujami G. Ilgūno, bendražygiai numatydavo sau įdomių, prasmingų maršrutų: tai nuo Krasnojarsko iki Murmansko, tai Vidurinės Azijos, Karakumų dykumos kryptimis, tai po Gruziją ir Armėniją, net pėsčiomis po Kamčiatką (įveikė 500 km).

Ne mažiau įspūdingas ir 1978 m. G. Ilgūno sumanytas žygis – ekspedicija kunigo A. Mackevičiaus sukilėlių keliais, kur drąsuoliai 1861 – 1863 m. sukilimo vado tėviškėje pastatė kryžių. Nors kitą dieną žygeivių poelgiu susidomėjo saugumo atstovai, šis kryžius netoli Vilkijos ir dabar tebestovi. „Žygį pradėjome dviem motociklais. Vieną vairavo Gediminas, pasisodinęs žmoną Birutę, kitą vairavau aš su kolege Regina. Deja, pradžia buvo su „nuotykiais“. Netoli Jonavos sprogo Gedimino motociklo padanga, ir jie griuvo ant kelio. Išgelbėjo šalmai. Tačiau Birutė neteko sąmonės, jai diagnozavo smegenų sutrenkimą, mentės kaulo lūžį. Pravažiuojančiu automobiliu ją išvežėme į ligoninę. Kitą dieną, šitaip „apsilamdę“, iš naujo išvykome. Tik Gediminas – savo automobiliu „Zaporožec“, aš su Regina – tais pačiais ratais“ – pasakoja Kazimieras.

Kiekviena kelionė prisimintina ne tik neplanuotais iššūkiais, bet ir įspūdingais peizažais, kuriuos Kazys įprasmino savo fotografijose. Antai jo sumanyta kilnojamoji paroda „Ugnikalnių ir geizerių slėnyje“ apkeliavo ne tik Lietuvos miestus, bet ir atvėrė užsienio šalių galerijas, be abejo, neaplenkė ir Žeimių vidurinės mokyklos. Vis tiktai turbūt reikšmingiausias kraštiečio kūrybinis darbas – drauge su fotografu Rimantu Vilavičiumi 2006-aisiais parengta paroda „Tarpukario bajorai fotografijose“, įkvėpusi po dvejų metų išleisti ir to paties pavadinimo albumą. Paroda, apkeliavusi Lietuvą, 2012 m. Lietuvos valstybės dienos šventėje pristatyta ir Briuselyje. Tai buvo pirmas viešas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos pristatymas užsienyje, tapęs puikia galimybe dar plačiau garsinti mūsų šalį.

Malonūs rūpesčiai miestelyje

Šiandien Kazimieras – jau užtarnautu poilsiu besimėgaujantis žmogus, šiek tiek vilnietis, šiek tiek žeimietis. Keletą savaičių per mėnesį, gal daugiau, skiria savo sodybai Žeimių miestelyje. Ten, kur jis augo, brendo kaip asmenybė, ten, kur kas penkerius metus į kiemą suvažiuoja „patriukšmauti“ bendraklasiai, kur atvyksta tiesiog pabendrauti, pasisemti idėjų studijų draugai, seni bičiuliai. Nestinga ir rimtesnių rūpesčių. Pamažu jis puošia savo aplinką senolių žemdirbystės reliktais,  įvairiais tėviškę menančiais ženklais. O vasarą, žiūrėk, tai burzgina žoliapjovę, tai renka palei taką bumbsinčius obuolius, tai skaldo ilgiems žiemos vakarams praversiančias malkas. Užtraukus gardų pypkės dūmą, galima iš kone antikvarinės knygos paskaityti Adomo Mickevičiaus poemų, dar sykį pasimėgauti senąja lenkų kalba, atsiversti, rodos, nepabaigiamą Juozo Baltušio dienoraštį, rasti čia ne vieną žinomą pavardę, nes rašytojo „parduotos vasaros“ kadaise ribojosi su Kazimiero žmonos Rūtos, beje, taip pat bibliotekininkės ir bajorės, senolių hektarais, tad šiokia tokia pažintis su kaimynais, nors jau iškeliavusiais Anapilin, neišvengiama.

Laiką, atlikusį nuo sodybos puoselėjimo, Kazimieras skiria bajoriškiems reikalams. Jis, Vilniaus krašto bajorų vadas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės bajoras, Šv. Kazimiero ir Šv. Vaitiekaus ordinų narys, neretai įsijungia į sostinėje vykstančius savo bendraminčių projektus, atstovauja karališkajai sąjungai tarptautiniuose renginiuose.

Džiugu ir žeimiečiams, kad Kazimiero iniciatyva jų miestelyje įsteigtas skulptoriaus prof. Konstantino Bogdano visuomeninis muziejus, kad profesorius, beje, taip pat bajorų palikuonis, buvo nemažai bendravęs su Kazimieru, ir būtent šis bendravimas atvesdavo jį į vaikystės miestelį, įkvėpdavo savo darbais įprasminti jo istorinę praeitį. „Būtų dar gerai ant Žeimių dvaro pritvirtinti memorialinę lentą, skelbiančią, kad čia gimė ir augo broliai menininkai Bogdanai“ – svarsto Kazimieras. Gaila, šį veiksmą kol kas stabdo kai kurios formalios aplinkybės.

„Ar gera iš sostinės atklydusiam vienišam bajorui gyventi nedideliame provincijos  miestelyje?“ – klausiu, žinodamas, kad Kazimieras, kaip ir K. Bogdanas, bajorišką savo veiklą kažkodėl vadina suaugusių žmonių žaidimais. „Gera, nes tai nepaprastas miestelis. Čia pat, už mano sodybos, plyti Gedimino kovas su kryžiuočiais menąs kalnelis, čia pat įdomūs miestelio gyventojai – menininkai, literatai, įdomūs mokytojai, darbštūs ūkininkai. Gaila, mūsų bendraamžių beveik jau nedaug, net sveikindamasis ne visus pažįstu, tačiau stebėtina miestelio aura, rodos, sujungia praeitį ir dabartį, vaizduotei atskleidžia naujus kūrybos horizontus“,- laikydamas rankoje pypkę, dėsto mintis kraštietis.

Marius Glinskas   

 logo srtrf