Paskelbtas Laisvalaikis

Šiaudinis sodas – amžinas variklis

Antradienis, 21 April 2020 08:53 Parašė 

Šiaudiniai sodai yra viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių. Be šių paprotinės dailės  kūrinių neapseidavo nei vienos vestuvės. Virš stalo troboje kabantis  sodas saugojo ir laimino  namus.

Sakralinė paskirtis

Šiaudinis  sodas – kaimo gyventojų kūrinys. Kai sodai buvo pradėti rišti, nebuvo elektros. Trobos buvo mažos ir tamsios. Sodai  suteikdavo patalpai   šviesos. Pakabintas palubėje sodas sukurdavo šventinę erdvę apie stalą ir būtinai turėjo suktis. Tikėta,  jog besisukantis sodas ne tik apvalo namus, bet ir pripildo geros energijos, darnos,  tvarkos. Sodai buvo kabinami krikštasuolėje - pačioje garbingiausioje lietuviškosios pirkios vietoje. Kabinami ant beveik nematomo arklio plauko. Atrodydavo, kad sodas  sklando ore.

Nuolat besikeičiantys oro gūsiai pastato viduje priverčia sodą suktis aplink savo ašį. Šio mažo judėjimo užtenka, kad sodas suktųsi. Jis labai retai sustoja. Tai amžinasis ratas, amžinas variklis.

Sodai buvo rišami ne tik vestuvėms, krikštynoms, bet ir prieš didžiąsias metų šventes.  Sodas jaunavedžiams dovanojamas kaip laimingo ir turtingo gyvenimo simbolis. Vaikui sodą suvarstydavo pati mama. Ištekanti moteris vestuvinį sodą rišdavo pati, kartais nusamdydavo rišėjas.  

Mūsų protėviams sodas buvo gyvas. Dar ir dabar sakoma, kad sodas yra ne gaminamas, o auginamas.  „Kaip susiversi, taip ir gyvensi, jei mažai mazgų rišant, gyvenimas nebus sunkus. Saugok sodą, kaip gyvenimą, ir gyvenimą kaip sodą“, - sakydavo sodų pynėjos.  

Šiaudinių paukščių apsupty

 Julija Šlajienė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo pynimo amato puoselėtoja. 2012 m. sertifikuoti apeiginiai dekoratyviniai dirbiniai – šiaudiniai sodai. 2018 m. tautodailininkės sodai eksponuoti respublikinėje Liaudies meno parodoje „Gyvos jungtys“. 2013 m. dalyvauta respublikinėje  parodoje „Sese sodų sadina“ Lietuvos nacionaliniame  muziejuje. Julija džiaugiasi, kad jos sodo nuotrauka tada atsidūrė ir ant parodos plakato, kurį dar ir dabar turi pasikabinusi savo namuose. 2009 m. Julija dalyvavo respublikinėje  Liaudies meno parodoje,  skirtoje Lietuvos vardo tūkstantmečiui,  2010 m. – tarptautiniame velykiniame konkurse - parodoje Punske užimta II vieta. 2011 m. dalyvauta  Telšiuose Taikomosios tautodailės parodoje, 2015  m. Julijos darbai eksponuoti parodoje „Mūsų sodas tai ne dykas“ Jonavos krašto muziejuje. Kasmet Julija  dalyvauja ir bendrose rajono tautodailininkų parodose,  jos gamintais šiaudiniais žaislais kaskart dabinama ir Krašto muziejaus kalėdinė eglutė. Tautodailininkė  – muziejaus inicijuoto projekto „Nuo interpretacijos link tradicijos“ vykdytoja.

Šiaudinių sodų rišimu amatininkė susidomėjo dar būdama stovykloje Druskininkuose 1991 m. Čia Julija išmoko pynimo iš šiaudelių pagrindų. Dar po  poros metų Pasvalio r.  Balsiuose organizuotoje amatų stovykloje tautodailininkė išmoko pinti ir patį  sodą. Aktyvia edukacine veikla Julija užsiima  nuo 2010 metų.  Kasmet  Krašto muziejaus inicijuojamose  kalėdinėse dirbtuvėse   Julija moko  ne tik pinti sodus, žaisliukus eglutei, bet ir rišti paukštelius, angelus, žvaigždutes.  Itin dekoratyviomis šiaudinio sodo puošmenomis garsėjanti Julija, geba padaryti ir labai dailius „jaunuosius“ ir „agradnyką“ – sodo šeimininką. Tautodailininkė – aktyvi  Samulevičių memorialinėje sodyboje organizuojamos stovyklos „Amatų pynė“ mokytoja. Dabar ji intensyviai ruošiasi Baltijos šalių šiaudinių sodų parodai, kuri vasarą vyks Estijoje.

Sumažintas pasaulio modelis

 Virginija Jankauskienė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo pynimo amato puoselėtoja. Paprotinės dailės dirbiniai – šiaudiniai sodai sertifikuoti 2013 m. Sodų pynimu Virginija susidomėjo dar vaikystėje. Tautodailininkė turėjo tetą Oną Paulauskaitę, gimusią 1919 m., kuri gyveno Skarulių kaime. Kalėdoms teta visada papuošdavo eglutę savo gamybos šiaudinukais. „Man, vaikui, buvo įdomu stebėti kaip iš krūvelės šiaudelių atsiranda taisyklingų formų geometrinė figūra, visai nepanaši į namuose esančius eglutės žaisliukus“, - prisimena Virginija. Paaugus visa tai užsimiršo, bet pradėjus dirbti darželyje „Žilvitis“, kuris yra pasirinkęs etnokultūrinę kryptį, teko viską prisiminti. „Ieškojau literatūros ir, tyrinėdama sodus, perpratau jų jungimo techniką bei  pradėjau kurti savo kompozicijas“, - pasakoja amatininkė. Savaitraštyje „Šeimininkė“ buvo paskelbtas šiaudinukų konkursas. „Nutariau dalyvauti ir laimėjau prizinę vietą“, - prisimena Virginija. Nuo tada ir prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas: surengtos parodos Krašto muziejuje, ruošiamasi respublikinėms parodoms. 2009 m. tautodailininkės darbai atrinkti į respublikinę Liaudies meno parodą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui.

Tradicinėje kultūroje šiaudinis sodas buvo vadintas vestuviniu sodu, nes svarbiausia buvo nusipinti jį vestuvėms ir  naudoti  vestuvių apeigose. Per vestuves vaduojant stalą ir išperkant sodą dainuotos sodą giriančios dainos. Jas tautodailininkė ir prisimena atsisveikindama:  „Tose dainose sakoma, kad sodo viduje matyti dangus, paukščiai šneka, upės teka, sode esą miško uogytėlių, sodo obuolėlių - sode telpa visas pasaulis“.

Pratęstas amatas

Artūras Narkevičius – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo pynimo amato puoselėtojas. 2019 m. sertifikuoti šiaudiniai sodai, šiaudiniai eglutės žaisliukai, šiaudinės žvaigždės, girliandos. Nuo 2003 m. Artūras - Lietuvos tautodailininkų sajungos narys. 2015 m.   dalyvauta Lietuvos Respublikos Seime vykusioje Šiaudinių sodų parodoje. 2017 m. respublikinės „Aukso vainiko“ parodos regioniniame ture pelnyta II – oji vieta.  2018 m. tautodailininko šiaudiniai sodai eksponuoti respublikinėje Liaudies meno parodoje „Gyvos jungtys“. 2018 m. Artūras  pelnė laureato vardą tarptautiniame velykiniame konkurse-parodoje Punske. 2015 m. tautodailininkas  pristatė septynis sodus Jonavos krašto muziejaus organizuotoje šiaudinių sodų parodoje „Mūsų sodas tai ne dykas“. 2016 – 2019  metais  surengtos personalinės šiaudinių sodų parodos Ėriškių (Panevėžio r.), Šėtos (Kėdainių r.) kultūros centruose, Upytės (Panevėžio r.)  tradicinių amatų centre,  Žeimių, Juškonių (Jonavos r.)  bibliotekose, Kauno tautinės kultūros centre. Tautodailininko sodai yra „iškeliavę“  į Lenkiją, Ameriką , Ukrainą, Olandiją. 2018 m. Žeimių bibliotekoje pristatytas A. Narkevičiaus suvertas mažiausias Lietuvoje šiaudinis sodas. Šis tautodailininko dirbinys yra po 3,5 cm aukščio ir pločio, suvertas iš 60 vnt. 1cm ilgio šiaudelių ant 180 cm siūlo.

Sodus tautodailininko šeimoje pina jau keturios kartos. Sovietmečiu ši paprotinio meno rūšis buvo kiek primiršta, bet Artūras dar gerai prisimena, kai močiutė, susodinusi anūkus rodė, kaip reikia pinti sodą ir sielvartavo, jog niekas šio amato jau nepratęs. „Po daugelio metų teko prisiminti pirmąsias pamokas, pavartyti literatūrą ir pažiūrėti kaip dirba vietiniai meistrai“, - pasakoja Artūras. Jau šešeri metai tautodailininkas kuria iš šiaudo įstabias geometrinių formų kompozicijas.

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė

 logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 21 April 2020 08:57
Web Analytics