Paskelbtas Laisvalaikis

Poezijos mūzą globoja šachmatų karaliai

Antradienis, 14 April 2020 08:58 Parašė 

Ateina diena, kai vis dažniau norisi pavartyti nuotraukų albumą, pasklaidyti nuo laiko pageltusių laikraščių komplektus, prisiminti į praeitį nuėjusių metų svarbiausius įvykius ir žmones. Ateina diena, kai privalu atversti ir dar kartą prisiminti biografiją, kurioje nestokojama įvairių potyrių. Apie tai šiandien kalbamės su Jonavos krašto žmonėms gerai žinomu žurnalistu, buvusiu „Naujienų“ laikraščio korespondentu Mariumi Glinsku, kovo mėnesį minėjusiu asmeninį jubiliejų.

Spalvinga asmenybė

Jubiliejinės sukakties išvakarėse Marius prasitarė nelaikąs gimtadienio džiugia švente, tai greičiau esąs priminimas apie atėjusią metų brandą.  Anot jo, nors ir labai norėtųsi, metų bėgsmo sustabdyti neįmanoma, o nuėjęs laikas lieka gyvas tik prisiminimuose. Tačiau pragyventi dešimtmečiai – tai gyvenimo patirtis, biografijai suteikianti įvairių spalvų, kuriose pasitaiko ir tamsesnių atspalvių.

Marius, kaip ir daugelis mūsų, turi ir kuo džiaugtis, ir kuo didžiuotis. Dirbdamas korespondentu, jis domėjosi kaimo žmonių gyvenimu – žemės ūkio temos jam „lipo“ prie širdies. Tad dažniausiai ir tekdavo sukti į ūkininkų kiemus, braidžioti po pasėlių laukus, kalbinti sodiečius. Gal tai lėmė mano pašnekovo gana uždaras būdas. Jis nemėgo tuščiažodžiauti, kitaip tariant pilstyti iš tuščio į kiaurą, nesidalydavo kūrybiniais planais, nesigyrė pasiektais laimėjimais įvairiuose konkursuose ir t. t. Jis buvo ir liko bene vienintelis korespondentas, savo straipsnio siužetą išguldantis pirmiausia ant popieriaus lapo ir tik paskui tekstą surenkantis kompiuteriu. Tiesą sakant, kartais stebino jo paslaptingumas ir šiek tiek keistokas charakteris.

Bet šiandien, jubiliejiniais metais, galima drąsiai pasakyti: Marius – spalvinga asmenybė. Be žiniasklaidos barų, po kuriuos braido daugiau kaip keturiasdešimt metų, jis dar ilgiau draugauja su poezijos mūza, aktyviai dalyvauja Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ veikloje. Iki šiol yra išleidęs tris eilėraščių, miniatiūrų knygeles, o įvairiuose laikraščiuose publikuota šimtai jo reportažų, straipsnių, informacijų  įvairiomis temomis.

Ir to dar negana – M. Glinskas yra prisiekęs šachmatininkas, nuo šeštos klasės neapleidžiantis šio galvočių žaidimo. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus, jis liko aktyvus miesto, seniūnijų, tarptautinių turnyrų dalyvis, o 2015-aisiais sėkmę mėgino net Europos mėgėjų pirmenybėse.

Bibliotekos kvapas

Baigęs Žeimių vidurinę mokyklą, jaunuolis pasirinko bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, tačiau jų nebaigė. Pašnekovo teigimu, sprendimą palikti fakultetą lėmė antrame kurse „primestas“ matematikos mokslas. Bet siekti aukštojo išsilavinimo neatsisakė ir 1979-aiaisias Vilniaus pedagoginiame institute įsigijo istorijos ir visuomenės mokslų mokytojo diplomą.

Studijos aukštojoje mokykloje jaunam studentui netrukdė sėkmingai dirbti Panevėžio kraštotyros muziejuje. Šios įstaigos inventorinėse knygose – šimtai M. Glinsko inventorintų eksponatų, o miesto istorijos pažinimas padėjo 1993-iaisiais  „Minties“ leidykloje išleisti knygelę „Panevėžys“.

Mokytojo duonos paragavo studijuodamas pedagoginiame institute – Panevėžio medicinos mokykloje dėstė visuomenės mokslą ir filosofijos pagrindus. Bet tie keleri dėstytojavimo metai tąsos neturėjo. „1979-aisiais užvėriau Panevėžio kraštotyros muziejaus duris ir įsiliejau į šio rajono laikraščio „Tėvynė“ kolektyvą. Nežinau, ar gerai padariau, – sako pašnekovas. – Man regis, niekada nebuvau geras žurnalistas. O muziejininko ir bibliotekininko profesijos šaukia lig šiol, nors jos – jau nutolę laivai.“

Biblioteka Mariui – tarsi antrieji namai. Kur buvęs nebuvęs, suka pro tas duris, sėda prie kompiuterio, ieško straipsnių įvairiomis temomis, susipažįsta su naujais leidiniais. Šioje įstaigoje korespondentas jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – čia jam viskas įdomu, miela ir gera. 

Anot Mariaus, bibliotekos jam ir dabar kvepia. „Apsilankęs kuriame nors mieste, pirmiausia užsuku į biblioteką, o Panevėžyje, maža to, pašmirinėju ir senajame muziejuje, pasidomiu, ar ekspozicijoje dar rodomi kadaise mano surinkti eksponatai“, – šypteli pašnekovas.

Darbas muziejuje sutvirtino Mariaus domėjimąsi krašto istorija, tautodaile. Menininko siela traukia jį lankyti parodas, domėtis jų autoriais, tęsti dar jaunystėje pradėtą pažintį su tautos etnine kultūra.   

Vaikystės svajonė

Poezijos mūza iš sielos išsiveržė paauglystės metais, kai Marius mokėsi septintoje klasėje. Jo sukurtas eilėraštis apie Puškiną ir rudenį mokytojai patiko, tad septintoko kūrinėlis buvo patalpintas mokyklos sienlaikraštyje. Tai jaunam kūrėjui buvo paskata ir toliau dėlioti posmelius, ieškoti naujų temų, dalyvauti konkursuose.

„Taip ir prasidėjo: „Jonavos balse“, „Moksleivyje“, įvairūs konkursai. Beje, aštuntoje klasėje įsijungiau į „Lietuvos pionieriuje“ paskelbtą šachmatų uždavinių konkursą. Nemažai tų uždavinių išsprendžiau, todėl vasarą buvau pakviestas atvykti į Vilnių, įsijungti į mačą su tokiais pat galvočiais iš Baltarusijos. Mano pirmoji kelionė traukiniu į sostinę su mokytoju Henriku Krutkiu, pamenu, buvo išties įspūdinga. Pirmąsyk lipau į Gedimino kalną, pirmąsyk žaidžiau su šachmatų laikrodžiu, o su naujais draugais dar ilgai susirašinėjome. Beje, mačą pralaimėjome (atsigriebėme kitais metais Minske), tačiau savo partiją, užrašytą sename blonknote, ilgai pats analizavau ir lig šiol saugau. Lygiai taip saugau partijas, žaistas su Vladu Mikėnu, Viktorija Čmilyte, kitais garsiais meistrais. Įdomu, kad aštuntoje klasėje tame pat laikraštėlyje pasirodė ir mano rašinėlis, skirtas konkursui apie vaikystės svajonę. Norėjau tapti garsiu šachmatininku. Kas galėjo pagalvoti, kad tai – žurnalistinio kelio pradžia...” – prisimena M. Glinskas.

Sugrįžimas į tėviškę

Dvidešimtmetį, prabėgusį Panevėžyje, vėliau penkerius metus Šiauliuose Marius  vadina “skaudžia ir įspūdinga patirtimi”. Tarsi sūnus palaidūnas, po ilgo blaškymosi po Lietuvą, jis sugrįžo tėviškėn pas senolį tėvą, gyyvenusį prie Žeimių.

Dairydamasis darbo, patyręs žurnalistas sulaukė ne vieno tuomečio “Naujienų” laikraščio redaktoriaus Romualdo Kemerzūno siūlymo vadovauti redakcijai. Tačiau neigiamą atsakymą, matyt, “pakišo” tas pats santūrus charakteris. “Nesiryžau, kelis sykius atsisakiau. Keletą metų plušau to meto populiariame “Meisterio” žurnale, važinėjau į Kėdainių “Rinkos aikštės” redakciją, o 2000-aisiais pagaliau “Naujienose” atsirado “bandomasis laikotarpis”, vėliau ir pusė etato literatūriniam darbuotojui, tad sugrįžau į miestą ant Neries kranto”, – tęsia prisiminimus kraštietis.

Sėkmė poezijos konkursuose

Stimulą išleisti pirmąją poezijos knygą davė Šiauliuose surengtas Saulės miestui skirtas eilėraščių konkursas, kuriame Marius laimėjo pirmą vietą ir buvo apdovanotas 50 dolerių premija. Laureatas pinigus investavo į eilėraščių rinkinio “Atminties nendrė” leidybą.  O vėliau jo poezijos rinkiniai pasirodydavo kas dešimt metų. 2003-iaisiais savo gerbėjus kūrėjas nudžiugino “Pagonių poteriais”, 2013 m. išleido naują rinkinį “Delčia virš deltos”.

Jonavietis buvo aktyvus įvairių konkursų dalyvis. Šit, susodomėjęs senovės japonų kūrybos žanru, įsijungė į internetinį haiku konkursą, skirtą Lietuvos ir Japonijos diplomatiniams santykiams sutvirtinti, kur jo trieiliui skirta antroji vieta. M. Glinsko sukurti 49 haiku sugulė į miniatiūrinę knygelę, kurią autorius pavadino “Žibintininku”.

“Atrodo, 1987-aisiais Upytėje pasidžiaugiau gražiu įvertinimu „Lino žiedo“ konkurse, vykusiame šiame miestelyje. Tiesa, ten neįveikiami buvo Strielkūnas ir Verba. O štai prieš trejus metus Vilniaus universitetas ir Adomo Mickevičiaus muziejus pakvietė į vieno eilėraščio konkursą „O duok, jaunyste, man sparnus“, skirtą Filomatų draugijos 200-osioms metinėms. Jaunystėje buvau labai įsijautęs į Adomo Mickevičiaus romantinį palikimą, skaitinėjau lenkiškai, tad ir šis konkursas, kuriame  blykstelėjau antra vieta, buvo man graži atgaiva. Poezija į mano namus užklysta tik pajutusi nuskaidrėjusią sielą, išgirdusi žvakės plazdesį, atsiliepusi į tyloje ir vienatvėje užgimstančius vaizdinius”, – mintija pašnekovas.

Geriausi mokytojai

Pastaraisiais metais Marius savanoriauja Neįgaliųjų draugijoje ir, jo žodžiais tariant, “mokosi kantrybės ir pasidžiaugimo mažmožiais meno iš tų, kuriems dar sunkiau”. Nors ir labai gundo knygyno lentynose esančios knygos, bet jų įpirkti nebeleidžia senjoro kišenė. Ir pats suka galvą, kur padėti nuo vaikystės sukauptas  knygas apie šachmatus.

Gyvenimas išmokė ir pripratino prie sėkmių ir negandų. Bet giliausią rėžį paliko darbas Panevėžyje. “Profesinio meistriškumo, garbės kodekso teko pasimokyti iš kartu plušėjusių žmonių – poetės Elenos Mezginaitės, prozininko Romualdo Narečionio, ilgamečio žurnalistikos riterio Visvaldo Tebeliškio. Daug davė draugystė su muziejininku Juozu Mėdžiumi, kuris, gaila, vos pasirodžius jo pirmajai eilių knygelei, mirė, su kitais aukštaičiais. Viena iš to meto „simpatijų“ Liuda Jonušienė ilgainiui tapo tikra rašytoja ir dabar leidžia Panevėžio kultūros almanachą „Senvagė“. Su kai kuriais miesto prie Nevėžio „dinozaurais“ ir dabar palaikome ryšį”, – tarsi apibendrina mūsų pokalbį kolega Marius.

Tos patirtys neliko tik praeities aidas – jos sugulė į publicistikos straipsnius, apybraižas, eilėraščių strofas. O jubiliejus – tik trumpas stabtelėjimas, už kurio laukia nauji išbandymai ir dar nepaliesti literatūriniai klodai.

Irena BŪTĖNAITĖ

 

JOMARKAS JONAVOJ

Kyla rūkas nuo Liepių, Skarulių, Kurmėgalos, Dumsių,

Iš Ruklos – skarotos čigonės, vežimai atplumsi

Žvyrkeliais su paršiukais – į kalną, pakalnę, į daubą,

Rieda su pažviegimais į miestą – Lietuvos bambą.

Šiems iš paskos Ručiūnų sodiečiai, Bukonių –

Su grėbliais, krepšiais, kočėlais, dešromis įvairaus skonio,

Nuo Lankesos – žeimiečiai su molio paišytais uzbonais...

Varnutėj su varnomis braido, laimina juos Šv. Jonas.

Štai ir Kulvietis kūlgrindom darda nuo krebždančios Kulvos

Su reformatų gromatom, išpažinimais ir motinos tulpėm...

„Nedaryk čion, Abraomai, su savo pamokslais klapatos“,-

Raliuoja prošal Ralys, su Hektoru – tuo iš Elados.

Pėdina anava Vaičiūnas, mūzą viliokę apsikabinęs,

Jam tautos idėjos – ne šiaudų kūliai, kiauros birbynės.

Jankelis žydkapiais skuodžia, malūne jo – miltai,

Grašius suskaičiuoja krautuvėj prie Vilijos tilto.

Ragožių bernaičiai štai vograuja, ožkas uždarę,

Klumpes jie derės ir, smuklėn įsmukę, ulios visą parą,

Sulėks su kvietkais, su pyragais ir tauškančios Jonės,

Ragauti agurkų pasiūlys, sula miestelėnus malonins.

Sėdas ir ponai karieton, anksti su gaidžiais atsikėlę,

Ropščias ant laiptų elgetos, šviečiantys jonvabalėliais...

Prunkščia, renkasi paneriais, net palietaviai skamba

Į jovarais apkaišytą, išklotą jonažolėm jonmiesčio bambą.

Marius Glinskas

 logo srtrf

Web Analytics