Paskelbtas Miesto naujienos

Velykų džiaugsmui

Trečiadienis, 08 April 2020 09:13 Parašė 
Aldonos Aldonienės vašku marginti kiaušiniai Aldonos Aldonienės vašku marginti kiaušiniai

Tautodailės metais LR Seimo paskelbti 2020 – ieji įpareigoja garsinti  Jonavos krašto tradicinio meno kūrėjus, pasidžiaugti „gyvąja“ tradicija, padėkoti žmonėms, visa širdimi atsidavusiems tautodailės puoselėjimui, parodyti krašto bendruomenei ypatingus jų darbus bei suteikti galimybę pasidalinti sukaupta patirtimi.

Viskas prasideda nuo taško

Skirmantė Pilsudskienė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo margučių marginimo amato puoselėtoja, respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ 2017 m. regioninio turo laureatė. 2018 m. tautodailininkės margučiai eksponuoti respublikinėje Liaudies meno parodoje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. 2010 m. Skirmantei skirtas II vietos diplomas tarptautiniame velykiniame konkurse-parodoje Punske. Tautodailininkė – nuolatinė Jonavos krašto tautodailės parodų dalyvė.

Margučių skutinėjimu Skirmantė „užsikrėtė“ nuo savo mamos Salomėjos Skirkevičienės. Jau ankstyvoje vaikystėje stebėjo jos kruopštų  priešvelykinį pomėgį. Pradėjus skutinėti nuo mažų dienų, dabar Skirmantė turi sukaupusi nemenką  kolekciją – apie 150 margučių. „Skutinėjimui labiausiai tinka kanceliarinis peiliukas popieriui“, - sako amatininkė. Dažant kiaušinius Skirmantė naudoja tiek cheminius, tiek natūralius dažus: ąžuolo žievę, žoleles, svogūnų lukštus. Menininkė margina ne tik vištų, bet ir ančių, žąsų, stručių kiaušinius. Margučius, skirtus Velykų stalui, ji margina vašku. „Tai daug greitesnis marginimo būdas“, – pasakoja menininkė. Idėjų marginimui Skirmantė semiasi iš gamtos, tradicinės kultūros raštų. Ji  išbandžiusi ir kitus, netradicinius marginimo būdus: aplikavimą karoliukais, popieriaus karpiniais, dekoravimą vilna. „Paprastai viskas prasideda nuo taškelio ir išsirutulioja į unikalų raštą – kiekvienas kitoks, tokio pat nepavyktų atkartoti“, - dalijasi patirtimi pašnekovė.

Išdovanoti raštai

Marija Blažaitytė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo margučių marginimo amato puoselėtoja, nuo 2000 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2002 m. parengta knygelė „Margučiai". Sovietmečiu užsiimti savo pomėgiu ji oficialiai negalėjo, nes, kaip teigia pašnekovė „mokytojas neturi teisės Velykų minėt“. „Gaila, - sako Marija, - kad tada vaikų negalėjau pamokyt“. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas: Marijos margučiai eksponuoti rajoninėse ir respublikinėse parodose. 2005 m. tarptautiniame velykiniame konkurse – parodoje Lenkijoje, Punsko mieste, Marija laimėjo antrąją vietą.

„Suvalkijoje buvo labai populiarus margučių skutinėjimas, dar vaikystėje visos trys seserys aptupdavom mamą ir skutinėdavom, o broliai prašydavo gražiausius margučius atiduoti ridenimui ir daužymui“, - pasakojo Marija. „Svarbiausia rasti gero plieno peilį ir apsišarvuoti kantrybe“, - teigia tautodailininkė.  Amatininkė visus margučius dovanodavo, todėl šiandien neturi sukaupusi gausios kolekcijos. Marija prisipažįsta margučius skutinėdavusi net prie Velykinio stalo, po velykinių pusryčių, nes svečiai labai norėdavo išsivežti skutinėtą margutį namo. Džiugu, kad Marija šį kūrybinį darbą dirba ir dabar, vis laukia, „kada į Užusalius dar atveš baltų kiaušinių“.

Poilsis nuo kasdienių darbų

Aldona Aldonienė dar prisimena savo vaikystės Velykas: „Lininė staltiesė, kačiukai,  žibučių puokštelė, pintoje kašutėje sudėti margučiai, papuošti tujos šakele“.  Prieš 57 metus atvykusi į Jonavą, kaip prisimena pašnekovė, „kai dar gamykla buvo nepaleista“, Velykų rytą Aldona į bažnyčią ėjo su ta pačia, mamos daryta  kašute, pilna vašku primargintų kiaušinių. Visiems jau tada patikdavę jos margučiai, greitai išdalindavusi juos šventoriuje draugėms. „Svogūnų lukštų nuovire virdavom, kitokių dažų nenaudojom“, - pasakoja Aldona. Tautodailininkei kasmet tekdavo numarginti po gerą pusšimtį margučių.  „Per Verbas prižadėjus margutį, reikėjo tęsėti žodį,  reikėjo apdovanoti namiškius, krikštavaikius, gimines“, - kalba Aldona. Moteris mėgsta marginti keliomis spalvomis: baltą kiaušinį pavaškuoja, tuomet merkia į dažus, vėl vaškuoja. „Kokia spalva palikta po vašku, tokia ir lieka“, - sako Aldona.. Jonavietė kiaušinių marginimą vadina meditacija, poilsiu nuo kasdienos darbų. Tautodailininkė kasmet aktyviai dalyvauja  Jonavos krašto tautodailininkų parodose, ateina pabūti, pabendrauti su bendraminčiais, pasidalinti sukaupta patirtimi.

Marginimo paslaptys – iš kartos į kartą

Muziejaus fonduose saugomi Irenos Čelkonienės margučiai šiais metais papuošė Jonavos krašto Velykų šventės atributą – kiaušinyką. Tautodailininkė gi marginimo paslaptis atsivežė iš Veliuonos krašto. Irenai dar būnant pirmokei, jos margučiais susidomėjo muziejininkai: prašė margučių rinkinį padovanoti Nacionalinio muziejaus fondams. Jai tai buvo didžiulis įvertinimas ir paskata toliau dirbti. „Mama mokėsi iš senelio, mes su seserimi iš mamos“, -  prisimena moteris. Kiaušiniams dažyti Irena naudoja medvilnės dažus: „Jie ryškesni, gerai nukanda, aišku svarbu ir kiaušinis, jis neturi būti šviežias“, - pasakoja Aldona. Mūsų močiutės prieš Velykas kelias savaites kiaušinius laikydavo kamaroje ir tik tada margindavo.     

Akį džiugina ir muziejuje saugomi Gražinos Daugirdienės skutinėti margučiai, kuriuose persipina augalų, gyvūnų, paukščių motyvai. Moteris prisimena velykines margučių „muštynes“ vaikystėje. „Pats didžiausias menas – išsirinkti stiprų margutį, -  pasakoja Gražina. Stiprumas nustatomas lėtai kalenant į dantis. „Jeigu kiaušinis gražiai, aiškiai, skaidriai skamba – tai stiprus, jeigu kevalas minkštas, linksta – garsas duslus”, - tikina Gražina. Pasitaikydavo ir tokių žaidėjų, kurie atsinešdavo dirbtinių kiaušinių, norėdami laimėti. „Apgaulė greitai išaiškėdavo, toks žaidėjas buvo baudžiamas, niekas nenorėjo su juo prasidėti“, - prisimena margintoja.

Įstabios žolynų kompozicijos         

Jadvyga Kvieskienė – Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijos tęsėja. Vienas ryškiausių  Vilniaus verbų bruožų – jų lokalumas. Tradicinis šių verbų rišimo arealas yra nusidriekęs tik į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Mūsų krašte ir kitose Lietuvos vietovėse šios verbos tapo svarbia interjero puošybos detale, populiariu suvenyru, todėl ir jų rišimo arealas išsiplėtė.

Pagal formą Vilniaus verbas galima skirstyti net į šešetą rūšių: plokščiosios verbos – Jadvygos mėgstamiausios. „Jų forma primena paukščių plunksnas, biblijinį palmių motyvą“, - sako Jadvyga. Ji surišusi ir ne vieną rykštelinę, figūrinę verbą.

Vilniaus verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų. Kasmet tautodailininkė surenka ne tik pievų augalus, bet ir daugybę žolynų užsiaugina savo darželyje. „Miskantas, bandrenis, dažinis dygminas, kiaušininė lagura, juodrgrūdė, karšulis, soruolė, darželinis šlamutis, kiškio ašarėlės“, - vardija ir rodo visus išaugintus žolynus Jadvyga. 1989 m. verbos buvo  rišamos  iš 45 įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Augalų asortimentas ėmė darytis dar įvairesnis nuo XX a. 9 – ojo dešimtmečio, kai buvo panaikinti  verbų gamybos ir prekybos suvaržymai.

Džiugu, kad Jadvyga randa laiko dalyvauti ir Krašto muziejaus inicijuotose kūrybinėse dirbtuvėse, amato paslaptimis pasidalinti ir su Jonavos krašto bendruomene. „Darbas meistrą giria‘, - byloja liaudies išmintis. Belieka tik grožėtis įstabiomis žolynų kompozicijomis.

Karpiniai - kaimo pirkios puošmena

Regina Jegorovienė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo karpymo amato puoselėtoja. 2012 m. sertifikuotos langų užuolaidos, lentynų papuošalai ir paveikslų rėmų apvadai, tais pačiais metais tautodailinkei suteiktas ir tradicinių amatų meistro vardas. Regina - respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ 2019 m. regioninio turo laureatė, nuolatinė Jonavos krašto tautodailės parodų dalyvė, 2017 m. muziejaus projekto „Nuo interpretacijos link tradicijos“ vykdytoja, surengusi penkias autorines parodas Jonavoje ir Ukmergėje.

„Prieš šv. Velykas ir kitas didžiąsias metų šventes moterys atnaujindavo pageltusias popierines langų užuolaidėles, puošdavo karpiniais kambarius“, - pasakoja Regina. Lietuvos kaimo buityje karpiniai plačiai buvo paplitę XIX a. pab. – XX a. pr. Tradiciniais karpiniais kaimo žmonės gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus, užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas. „Karpydavo dažniausiai iš balto popieriaus, o tie, kurie neįstengdavo jo nusipirkti, naudojo laikraščius“, - teigia Regina. Tautodailininkė  karpo ne tik tradicinius karpinius, bet ir kuria įstabias vaizduojamosios dailės kompozicijas – atvirukus bei paveikslus. Lopšelis – darželis „Žilvitis“ išpuoštas Reginos karpiniais iš odos ir popieriaus, puikiais jos krapiniais padabintas ir Krašto muziejus. Meistrės produktyvumas išties džiugina – kasmet rajoninėms tautodailės parodoms ji pristato dešimtis naujų darbų.

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė

 logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 14 April 2020 09:05
Web Analytics