Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Rajono naujienos

Batėgaliečio siekiai – pastatyti Senelių namus ir gyventi 103 metus

Antradienis, 31 March 2020 08:28 Parašė 

Batėgaloje (Kulvos sen.) gyvenantis Valeras Mikalauskas įžengė į įdomų gyvenimo etapą – įveikęs konkursą, praėjusių metų pabaigoje jis paskirtas vadovauti Šilų seniūnijai. Seniūnas, laikydamasis nuostatos – „visada ieškok būdų padėti, o ne priežasčių atsisakyti“, susipažįsta su gyventojais, dėlioja ateities planus ir tikisi sėkmingų rezultatų. Jį paprašėme plačiau papasakoti apie save bei pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais, patirtais einant naujas pareigas.

Pirmieji mėnesiai

Pašnekovas atvirai sako, kad apsisprendimą dalyvauti konkurse seniūno pareigoms užimti priėmė neramiai. „Atvirai kalbant, buvo baugu, nes niekada nedirbau vadovaujančio darbo. Bet visada būna pirmas kartas, ir aš tai priėmiau kaip iššūkį. Skaičiau labai daug įstatymų, teisės aktų. Bet juk visi žinome, kad žmogus mokosi visą gyvenimą“, – nusišypso jis.

Šilų seniūnijoje gyvena netoli 2000 gyventojų. Didžiausias jų skaičius koncentruojasi Šiluose, Panoterių miestelyje, Prauliuose, Milagainiuose, Aklajame Ežere, kitur. Tačiau yra ir tokių vietovių, kur išlikusi tik viena kita sodyba su keliais gyventojais.

„Kadangi teritorijos geografija yra ganėtinai plati, pirmiausia susipažinau su kaimų išsidėstymu, kiek juose įsikūrę gyventojų, kokia jų socialinė padėtis, kam reikalinga pagalba, – dalijasi mintimis V. Mikalauskas. – Susitikau su seniūnaičiais, Socialinių paslaugų centro darbuotojais, kultūros srities specialistais, Policijos, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, kitų institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovais. Tai buvo atviri pašnekesiai, kurių metų aptarėme bendradarbiavimą, išsakėme pageidavimus ir lūkesčius.“

Seniūno pareiga – įsiklausyti į gyventojų pageidavimus, pasiūlymus, įsigilinti į jų keliamas kelių tvarkymo, apšvietimo, nuotekų, kitas problemas. Ilgą laiką seniūnija neturėjo savo vadovo, todėl susikaupė nemažai spręstinų klausimų.

Nepopuliarūs sprendimai

Gyvendamas kaime ir gerai pažindamas jo gyventojus, V. Mikalauskas pabrėžia, kad  sodiečiai yra nuoširdūs ir kantrūs. Teisybė, kaip ir kitur, taip ir kaimo bendruomenėje pasitaiko piliečių, kurių netenkina net ir pats geriausias sprendimas. Tačiau pašnekovas sako į tokius piliečius žiūrįs atlaidžiai. „Pradėjęs eiti seniūno pareigas, pagal galimybes stengiuosi su visais pasikalbėti, patarti, padėti, paaiškinti“, – teigia jis.

Mėgstantis tvarką seniūnas, atrodo, netruko sulaukti nepatenkintų gyventojų priekaištų. Mat ėmėsi darbų, nesuteikiančių seniūnijos vadovui populiarumo. Nepasitenkinimas kilo tada, kai dėl higienos normų neatitikimo teko uždaryti Šilų ir Aklojo Ežero kaimuose veikusias pirtis. „Paaiškinome žmonėms, kad praustis jose negalima dėl higienos reikalavimų pažeidimų, kad, naudojantis šiomis paslaugomis, gresia užsikrėsti infekcinėmis ligomis ir taip toliau. Vieni suprato pirtyse tykančius pavojus ir pritarė priimtam sprendimui, kiti gal ir iki šiol jų uždarymą laiko didžiausia blogybe“, – dalijasi pirmaisiais įspūdžiais naujasis vadovas.

Iki šiol viešas ūkis yra įsikūręs Panoteriuose, tačiau seniūnas siekia jį perkelti į Šilus. Anot V. Mikalausko, „viskas turėtų būti po ranka“, operatyviau būtų teikiama pagalba žmonėms, sprendžiami kiti ūkiniai reikalai. Naujo vadovo planuose – estetiškai patraukli, jauki ir, žinoma, saugi Šilų erdvė. Jo įsitikinimu, tvarkinga ir maloniai nuteikianti aplinka – svarbus gyvenimo kokybės svertas.   

„Manau, kad blogų žmonių nėra, tik reikia sugebėti su jais bendrauti. Mane labai sunku išvesti iš kantrybės, nemėgstu konfliktų, stengiuosi surasti kompromisinį variantą, visuomet siekiu padėti žmogui, jei jam reikia pagalbos“, – patikina seniūnas, dėkodamas jį konsultuojantiems kitų seniūnijų vadovams. V. Mikalauskas, neseniai tapęs Lietuvos seniūnų asociacijos nariu, semiasi patirties ir iš kolegų, dirbančių kituose rajonuose.

Kaimo trauka

V. Mikalauskas gimė ir kelerius metus gyveno Žeimiuose, vėliau, tėvams persikėlus į Jonavą, vaikas pateko į miesto aplinką, tačiau šaligatviai ir mūriniai namai neviliojo – širdis traukė į kaimą, pas Batėgaloje gyvenančią močiutę. Toji trauka buvo tokia stipri, kad, būdamas ketverių metų, iš Žeimių vienas patraukė Batėgalos link. Jei mokytoja Ruzgienė nebūtų parvedusi keturmečio „turisto“,  keliaujančio per miestelį, tėvams, nežinia, kuo galėjo baigtis toji kelionė. Čia, močiutės valdose, vaikas išmoko grėbti šieną, perrišti karvę, nuskinti serbentus, matė visus ūkio darbus, kuriuos atlikdavo suaugusieji. Čia jis išmoko vairuoti automobilį GAZ-51, dirbti traktoriumi, o ūgtelėjusio vaikino dėmesį traukė žemės ūkio padargai, jų naudojimas lauko darbuose.

Šios naujos pažintys formavo jaunuolio pasaulėžiūrą ir skatino domėtis krašto istorija. Jis įdėmiai klausydavosi močiutės pasakojimų apie prezidento Smetonos laikus, karo laikotarpį, pokarį, galvoje kildavo vis naujų ir naujų klausimų apie praeitį. Gautos žinios paliko ryškų ir neišdildomą pėdsaką atmintyje.

Etnografinės sodybos idėja

Kartą, ardamas žemę savo valdose, jis išvertė seną pasagą. Vyrui, kurį domino kiekvienas praeities reliktas, šis radinys atvėrė nemažai paslapčių. „Ėmiau domėtis, ieškoti literatūros apie šias vietas. Paaiškėjo, kad ant šios žemės, kuri dabar priklauso man, stovėjo Napoleono laikų karčiama. Suradau senus žemėlapius, o laukai tapo man lobiu – atkasiau įvairių arklio pakinktų, caro laikų monetų, papuošalų, Napoleono kariuomenės sagų, kokardų, kitokių vertingų senienų. Tada kilo mintis įrengti etnografinę sodybą su senų laikų papročiais, valgiais“, – pasakojo Valeras.

Netrukus idėja virto tikrove. Močiutės gyvenamasis namas tapo patraukliu muziejumi, kuriame tebestovi autentiški baldai, indai, kiti senoviniai rakandai, skaičiuojantys visą šimtmetį. Dokumentai rodo, kad namas pastatytas 1920 m., tačiau, anot V. Mikalausko, istorija byloja kitaip. Mat senieji kaimo gyventojai yra pasakoję, jog namas galėjo būti pastatytas XIX a., apie 1865 m.

„Jeigu pavyks, stengsiuosi atkurti seną etnografinę sodybą, nebereikės važiuoti į Rumšiškes, smalsuoliai viską galės pamatyti mūsų kieme. Tikrai nenusivils – pavaišinsime namine duona, kugeliu, surengsime patiekalų gamybos edukacines programas. Mano tikslas – išsaugoti tautinį paveldą, antraip senolių tradicijos ir jų  gaminti valgiai gali išeiti į užmarštį“, – planais pasidalija V. Mikalauskas.

Didžiausia svajonė

Neišsipildžius svajonėms studijuoti istoriją-pedagogiką institute, jaunuolis baigė socialinio darbuotojo studijas Kauno kolegijoje. Bet šis pasiekimas jo netenkino, tad įstojo į Kauno technologijos universitetą, kuriame krimto viešosios politikos ir administravimo mokslus. Ir tai dar ne viskas.  1993-iaisias jis baigė Kauno prekybininkų mokyklą ir gavo 5 kategorijos kulinaro diplomą. Tiesa, pagal šią specialybę nedirbo, nors prisipažįsta, kad kulinarija jam esanti „prie širdies“. „Esu geras maisto gamybos specialistas, tad su manimi ginčytis neverta. Moku pagaminti įvairių patiekalų, bet žmona vis užbėga už akių, neleisdama man virtuvėje suktis, sako, nenorinti paskui gaišti laiko virtuvę šveičiant...“, – šmaikštauja seniūnas. V. Mikalauskas.

Pašnekovas sako, kad jis ir žmona Renata vienas kitą papildo. „Mes atitinkame posakį, jog moteris laiko visus namų kampus. Taip ir yra mūsų šeimoje: Renata viską suplanuoja, sudėlioja, o aš tampu vykdytoju ir nesiginčiju. Labai džiaugiuosi, nes virtuvėje ji – tikra virtuozė, gebanti iš kirvio košę išvirti. Na, nesikuklinsiu – kartais ir man leidžia pagaminti kokį nors patiekalą“, –  prisipažįsta Valeras ir priduria, kad pagal močiutės receptą iškepta Renatos duona pernykštėje Miesto šventėje laimėjo pagrindinį prizą.

R. ir V. Mikalauskai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Abu yra Batėgalos bendruomenės nariai, palaiko glaudžius ryšius su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Jonavos viltis“, dažnai aplanko Kulvos bendruomeninius vaikų globos namus, pakviečia juos į savo namus, supažindina su sodybos istorija.

Būdamas, liaudiškai tariant, „linksmų plaučių“ žmogus, V. Mikalauskas beveik 33 metus geba įsijausti į Kalėdų Senelio vaidmenį, veda įvairius renginius, moka užmegzti dialogą su kiekvienu žmogumi ir pakelti nuotaiką net ir į giliausią pesimizmą kritusiam bičiuliui.

„Svajoju, kad mūsų įtvirtinamos tradicijos Batėgaloje tęstųsi. Mano tikslas – senelių žemėje pastatyti Senelių namus. Neįsivaizduoju gyvenimo kitur. Batėgala man – vilčių išsipildymas ir prasmė. Todėl labai norėtųsi, kad visi – klasės draugai, artimi giminaičiai – gyvenimo kelią pabaigtų čia, Batėgaloje. O kadangi aš, niekam nepavydėdamas ir ant nieko nepykdamas,  gyvensiu 103 metus, būsiu tos senelių bendruomenės bosas“, – atsisveikindamas juokiasi V. Mikalauskas, vadovaujantis Šilų seniūnijai. 

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf