Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Rajono naujienos

B. Sedleckas: patirti sunkumai grūdina ir taurina dvasią

Antradienis, 10 March 2020 11:09 Parašė 

Upninkėlių kaime (Upninkų sen.) gyvenantis Bronislovas Sedleckas, apžvelgdamas savo gyvenimo vingius, prisipažįsta, kad niekada nepagalvojęs, kad jo sieloje slepiasi meniniai talentai. Pasak devintą dešimtį bebaigiančio sodiečio, kūryba padėjo jam užpildyti tuštumą, prieš dvidešimt metų atsivėrusią po žmonos mirties. Ieškodamas nusiraminimo, našlys vis daugiau laiko ėmė skirti medžio drožybai, kiemo estetikai, įsiliejo mėgėjų meno kolektyvų veiklą Upninkų kultūros centre. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga dalydamasis prisiminimais apie patirtus vargus ir nepriteklius, dabartį vadina „laimingiausiu savo gyvenimo etapu“.

Puikus laikotarpis

„Atėjus senatvei, jaučiuosi esąs laimingas ir patenkintas gyvenimu ir visu tuo, ką turiu. Nežinau, kodėl kiti skundžiasi, kad blogai gyvena. Man tai nesuprantama. Kur tik dairaisi – kiemuose stovi ne po vieną, o po du automobilius, visi gražiai apsirengę, pasipuošę, maisto netrūksta. Prisimenu, prieš Kūčias pėsčias keliaudavau į Jonavą, kad stiklinę cukraus nupirkčiau, nes didesniam kiekiui pinigų nebuvo. Ir nedejavome, neaimanavome, kad blogai“, – tarsi papriekaištauja nepatenkintiesiems pašnekovas.

Jo akimis, dabar Lietuva visai kitokia, negu buvo jo vaikystėje ar jaunystėje. Vaikai turi galimybę mokytis, stoti į aukštąsias mokyklas, siekti savo tikslų. Gaila, žinoma, kad ne visi įvertina sąlygas ir pasuka kartais ir netinkamu keliu. Bėda jis laiko tai, kad šiandienis jaunimas savaip supranta laisvę ir savo teises kelia aukščiau už pareigą. „Kartais pagalvoju, kad ne tėvai vaikus auklėja, bet vaikai gimdytojams nurodinėja, kaip reikia elgtis. Labai svarbus ir mokyklos vaidmuo, auklėjant jaunąją kartą. Anksčiau mokytojas buvo gerbiamas, įsiklausoma į kiekvieną jo žodį ir pastabą. O šiandien? Apmaudu, kad karas sumaišė gyvenimą – nebaigiau nė keturių kasių. Bet gerai prisimenu labai griežtą mokytoją, kuri bausdavo vaikus, penalu mušdama per rankas. Ir toji skaudi patirtis leido geriau pažinti gyvenimą“, – samprotauja B. Sedleckas.

Slogūs prisiminimai

Vaikystėje berniukui neteko patirti tėvo meilės, nes jis, Antano Smetonos laikų karininkas, išvyko į Argentiną ir prapuolė. Iki šiol nežinoma, kas jam nutiko. Vėliau mama Sofija, persikėlusi su sūnumi gyventi į savo sesers vyro Vaclovo Šliogerio dvarą Beržuose, susipažino su ūkvedžiu ir susituokė su juo. Broniaus teigimu, atėjus svetimam žmogui, šeimoje įsivyravo šalta atmosfera, pripildyta baimės. Patėvis už kiekvieną menkniekį griebdavo diržą ir juo išvanodavo vaikui sėdimąją. Neramūs laikai ir susidariusios aplinkybės privertė šeimą pasitraukti iš dvaro – teko glaustis pas vienus, kitus, trečius Jonavos gyventojus.  

„ Prisimenu, prasidėjus karui, aš su vaikais žaidžiau po tiltu. Mes juk nesupratome, ką reiškia tie šaudymai. Patėvis už tokį elgesį mane labai prilupo. Vėliau išvarė tarnauti pas ūkininkus. Pirmieji mano, dvylikamečio berniūkščio, piemenavimo metai prabėgo Vašeikiuose. Žinojau, kad šeimininkas muša piemenis, o aš tą vasarą buvau trečias. Kaip šiandien matau: paguldė į klojimą, kuriame laikė veršiuką. Šis padaras visą naktį šokinėjo, o aš tūnojau kampe, bijodamas, kad gyvulys manęs nesutryptų. Kitą dieną suvariau galvijus į aptvarą ir sprukau iš ūkio. Bet atvažiavo tas pats ūkininkas ir vėl išsivežė, žinoma, namie buvau diržu patėvio paauklėtas, – prisiminė B. Sedleckas. – Teko ištverti ir liūtis, ir audras, sušaldavau, stovėdavau šlapiais drabužiais. Mama buvo perspėjusi perkūnijos metu nesislėpti po medžiu, tai ir susiriesdavau po atviru dangumi ir laukdavau, kol toji stichija praeis.“

Palankus likimas

Pašnekovas  prisipažįsta tikįs likimu. Ir kaip netikėsi, jei pokario metais ne kartą jį aplenkė mirtis. Pasibaigus karui, palaukėse, pamiškėse, pievose netrūko užsilikusių granatų, sviedinių, kitokių pavojingų sprogmenų. „Niekas manęs nekontroliavo, neperspėjo jų neliesti, ne vienos veiklios granatos žiedą esu ištraukęs, bet nė karto nenukentėjau. Argi ne likimas? Savo akimis mačiau, kaip du vyrus, ardančius kažkokį sprogmenį, tiesiog į gabalus suplėšė. Stovėjau netoli, tai toji sprogimo banga mane tik ant žemės parbloškė, o skeveldra per kojos blauzdą perėjo, žaizda liko, bet nė vienas kraujo lašas nepasirodė. Galvoju – likimas padėjo. Daug tokių atvejų galiu papasakoti. Kai pagalvoju apie praeitį, stebiuosi, kaip visa tai galėjau ištverti“, – sako garbaus amžiaus senjoras.    

Pokario vaikinai norėjo nueiti į šokius, pasižiūrėti kino filmą, pasižvalgyti į merginas. „Gyvenome labai vargingai – neturėjau padoresnio drabužio, kuriuo galėčiau prieš paneles pasipuikuoti. Tai pasiskolindavau iš kaimyno švarką. Kadangi lygintuvo neturėjome, milines kelnes „lygindavau“ daužydamas kirvio pentimi. Ir vėlgi – buvome laimingi, kad esame gyvi, kad galime su merginomis pasišokti, vakaruškose uždainuoti. Būdamas 24-erių, nusižiūrėjau šokiuose dailią merginą, kurią paskui vedžiau. Prisimenu, važiuojame arkliuką pasikinkę į metrikacijos skyrių Jonavoje, o ji kad verkia, kad verkia... Nepasakė, ko tas graudulys jai užėjo“, – atskleidžia praeities įvykius vyras.

Prasmingi darbai

Šeimyninis gyvenimas susiklostė gerai – sutuoktiniai kas penkeri metai susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Bet prieš dvidešimtmetį į namus atėjusi nelaimė sujaukė nusistovėjusią ramybę – į Anapilį išėjo žmona. Kaimynai kraipė galvas: ar ilgai našlaus Bronius, ar ilgai ištvers be moteriškos rankos? Bet našlys į šonus nesidairė – pardavė laikytus gyvulėlius ir įniko į drožybą, kurios pradmenis jau buvo įgijęs dar žmonai esant gyvai. Anuomet pirmuoju kūriniu pasirinko kryžių, kurį pastatė savo kieme, prie tvoros, ir paskyrė visam Upninkėlių kaimui. Kartą nugirdęs, kad jo pati ketina važiuoti nusipirkti medinį šaukštą, patarė neskubėti ir išdrožė ne tik šaukštą, bet ir daugiau įvairių virtuvės įrankių.

Likęs vienas, šeimininkas daug laiko atidavė kiemo puoselėjimui. Pamėginęs medžiui suteikti paukščio formą, vaismedžius ir tvorą „aplipdė“ sukurtais sparnuočiais, raudonsnapiais gandrais, ant žolės „pasodino“ baravyką, po krūmu paslėpė ežių šeimynėlę. O kad erdvė taptų patrauklesnė, kasmet joje prisėja ir prisodina gėlių, kurios iš toli traukia praeivio akį.

„Negaliu sėdėti rankas sudėjęs, tai ir krapštausi. Idėjos, ką dar galėčiau išdrožti, ateina naktimis. Tada vaizduotėje išplaukia medžiai, gyvūnėliai, angelai, kitokie vaizdiniai, kuriuos pamažu paverčiu realiais drožiniais“, – pasakoja kūrėjas, kambaryje rodydamas savo darbų ekspoziciją. 

Meninei kūrybai jis naudoja paprastus įrankius – peilį, kirvuką, skalpelį. Medžiagai pasirenka ne tik medį, bet ir polistirolą, iš kurio nesudėtinga išgauti norimą figūrą. „Gera, kai jautiesi, kad kažkam esi reikalingas. Štai neseniai viena moteris paprašė padaryti 26 gandrus – pagaminau. Man toks darbais teikia malonumą“, – tęsia Bronius, kartais pagalvojantis apie savo darbų parodą Jonavoje.

Dainininkas ir kulinaras

Upninkų kultūros centro meno vadovė Laima Dobrovolskienė, išgirdusi B. Sedlecko balsą, pakvietė įsilieti į dainininkų kolektyvą. Bronius, be dainos nepraleidžiantis nė vienos dienos, džiaugiasi, turėdamas galimybę būti drauge su kitais meno saviveiklos puoselėtojais ir teikti džiaugsmą klausytojams. Daug metų jis buvo ir šokėjų būryje, bet kojų skausmas atėmė šį malonumą. „O nedainuoti negaliu, todėl įvairias melodijas vinguriuoju ir būdamas vienas namuose. O kai susieiname su Mykolu Kruču, gyvenančiu Upninkuose, suskamba mudviejų duetas. Taip gyvenimas atrodo dar gražesnis ir įdomesnis“, – nusišypso pašnekovas, poezijos knygose ieškodamas „širdį užkabinančio“ teksto.

Ruošdamasis į renginius, jis iškepa skanų pyragą, o užsukusį svečia skuba pavaišinti patiekalais, pagamintais pagal savo receptūrą, žemaičių blynais, plovu, kitais gardumynais. Apie jo kulinarinius sugebėjimus prieš kelerius metus buvo rodyta Lietuvos televizijos laida.

Mėgsta humorą

Garbaus amžiaus žmogus, turėdamas didelę gyvenimo patirtį, mano, kad šiandienis jaunimas kitaip supranta meilę, šeimose sumažėjo pagarbos ir atjautos vienas kitam, o kai kurie valdžios priimti įstatymai virto draudimais ir apribojimais, varžančiais ne tik žmogaus elgesį, bet ir jo asmeninę laisvę.

„Aš esu patenkintas savo gyvenimu ir jaučiuosi esąs laimingas. Bet save laikau persivertėliu: gyvenau Kaune ir Jonavoje, vadinasi, buvau miestietis. O nuo 1972-ųjų atsikrausčiau į kaimą, dirbau mechanizatoriumi, visą laiką maisto produktus perku miesto parduotuvėse. Tai koks aš kaimietis? Sakau, gal meras mano valdas galėtų perregistruoti, kad atgaučiau miesto gyventojo statusą?“ – tokia šmaikščia gaida atsisveikina kultūringas, komunikabilus ir pavydėtinai puikią atmintį turintis  kaimo šviesuolis B. Sedleckas.  

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf