– Šį pavasarį bus ketveri tavo, kaip Kulvos bendruomenės pirmininkės, metai. 2017-aisiais „Alio Jonavos“ skaitytojai jau turėjo progos su tavimi susipažinti („Karolina: „Svajok – ir svajonės išsipildys!“). Tąkart pasakojai apie projektus, renginius ir, kas man įstrigo, sakei: „Pats paprasčiausias, bet pats reikalingiausias dalykas – nuoširdumas, noras bendrauti, optimizmas ir, žinoma, negailėti savo laiko, pastangų, noro veikti“. Kas per tuos metus pasikeitė tavo gyvenime be to, kad ištekėjai ir tapai Naujokiene? – klausiu Kulvos bendruomenės pirmininkės Karolinos PETRENČIUK-NAUJOKIENĖS. – Na, o kadangi labai myliu gyvūnus ir apie mažųjų išdaigas visada paklausiu savo draugų ir bendradarbių, tai, žinodama, kad Karolina turi augintinį, pirmiausia teiraujuosi ne tik apie mokslus, pakeistą darbą, bet ir šunelį. Kaip sekasi save „padalyti“ šeimai, darbui, visuomeninėms pareigoms? Keturkojis augintinis irgi prašo dėmesio... Žodžiu, pasakok, kuo tave džiugino praėję metai.                

– Per tuos metus ištekėjau, tapau „per brūkšnelį” Petrenčiuk-Naujokiene. Ir mane labai erzina, jei vadina tik Naujokiene: esu ištikima savo giminei ir tėčiui (juokiasi).

Pakeičiau darbą, nebesu vienos didžiausių jaunimo organizacijų rajone pirmininkė. Tą susidariusią tuštumą pripildė naujasis darbas kultūros srityje, nors čia buvau visą laiką. Kaip sakau, užaugau ant scenos, nes mama jau labai seniai dirba kultūros srityje, tad ir man ši veikla nesvetima. Išėjus iš vienos įstaigos, labai rimtos, ateiti į meno įstaigą buvo malonumas, nes manau, kad čia ir turiu būti. Šiuo metu darbas ir bendruomenė pripildo mano laiką su kaupu. 

Per tuos ketverius metus keitėsi ne tik mano darbas, veikla, bet turbūt labiausiai pasikeičiau aš. Laikas bėga, įgauni vis daugiau ir daugiau patirties, susipažįsti su įvairiais žmonėmis ir pamažu pradedi sugebėti atsirinkti, kas tikra, o kas ne, kas linki gera, džiaugiasi tavo sėkme, o kas paprasčiausiai pavydi. Išties per tuos metus pažinau daug puikių žmonių, bet ir atsivėrė akys – pamačiau, kad kai kurie naudojasi tavo gerumu ar net stengiasi pakenkti. Ir dėl ko? Jei žmonės pavydi, vadinasi, viską darau gerai? Kuo toliau, tuo labiau užsiauginu „storą odą” (šypsosi).      

Su Karoliu (Karolinos vyras – M. K.), likus savaitei iki vestuvių, įsigijome šunį – Kuperį, kaip juokavom, kad per vestuves būtų „pilna” šeima. Tad kasdienybė nenuobodi, savaitgalis irgi – Kuperis dabar daug ką atstoja (juokiasi).   

Džiaugiuosi, kad įgijau viešojo administravimo magistro laipsnį,  taip pat gavau savivaldybės mero apdovanojimą „Šviesos bokštas” – už asmeninę iniciatyvą įgyvendinant projektus ir svarų indėlį organizuojant Kulvos bendruomenės renginius.

Malonu, kai tavo darbai yra pastebėti ir įvertinti. Tada norisi dar labiau stengtis ir dirbti. Save „padalyti“, mano akimis, sekasi gerai, gal tik šeimai mažiau laiko kartais skiriu. Bet, jei yra galimybė padaryti žmonėms gera, tai tą ir reikia daryti. Tačiau šeima – visada šalia.

– Neprašysiu išvardyti visų bendruomenės veiklų praėjusiais metais, bet kurios tau labiausiai įsiminė? Nebūtinai iš teigiamos pusės.  

– Nesu linkusi kalbėti apie neigiamus dalykus, tiesiog juos reikia išspręsti tyliai, ramiai. Nemanau, kad žmones reikia apkrauti neigiamomis emocijomis. 

O mūsų bendruomenė organizuoja įvairias akcijas, renginius, bendradarbiaujame su Kultūros centru, mokykla, biblioteka. Linksmai atšventėme Kulvos bendruomenės penkiolikos metų sukaktį, dėkojome visiems, kas prisidėjo prie mūsų bendruomenės veiklų.  

Mūsų – Kulvos – vizitine kortele tapo vestuvių muzikantų konkursas „Iš viso svieto – į vieną vietą“: suvažiavo vestuvių muzikantai iš visos Lietuvos! To išdava – Kulvos vardas skamba ne viename Lietuvos mieste.

O šiemet Kulva turėtų pradėti skambėti dar labiau, nes vėl sukviesim į tą patį konkursą ir  – pagaliau – bus įgyvendintas projektas „Jaunimo oazė Kulvoje“: Kulvos parke įrengsime diskgolfą. Jis bus nemokamas. Tikiuosi, šis žaidimas mūsų kaime išpopuliarės.   

Pernai organizavome Sekmines. Jos rajone turbūt vienintelės švenčiamos be alkoholio, tradiciškai pradedamos Šv. Mišiomis, vėliau kepame kiaušinienę (mūsų dar viena vizitinė kortelė – tradicinė Kulvos kiaušinienė ir Kulvos gira). Beje, jonaviečiai visa tai galėjo išragauti Joninių metu, kai bendruomenės buvo kviečiamos dalyvauti „kiemeliuose“.        

Organizavome atšvaitų dalijimo akciją, aktyviai dalyvavome cepelinų virimo čempionate, dažnai organizuojame šiaurietišką ėjimą ar žygius dviračiais.

Pakvietėme vaikus į stovyklą: buvo laukiami visi – ir iš pasiturinčių, ir iš socialiai atskirtų šeimų. Visą savaitę su vaikais vyko patys įvairiausi užsiėmimai. Taip patiko, kad šios stovyklos nekantriai laukia ir šiemet!    

Kulva turi tikrai gražų ir ganėtinai didelį parką. Kadangi šiemet Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 30 metų, kviečiame visas organizacijas, įstaigas, gyventojus nelikti abejingais ir švęsti kartu nepriklausomybę: papuošti Kulvos dvaro parko alėją tautiškomis spalvomis, akcentais. Medžius „drabužiais“ apvilksime kovo 6 d. 16 val. Tad jei kas turite idėjų ir laiko pagaminti „drabužius“, labai kviečiame prisijungti!   

 – Teko per radiją girdėti vienos kaimo bendruomenės pirmininko skundą, esą jaunimas išvažiuoja miestan, lieka tik senoliai, o kai kur namai jau stovi tušti, užkaltomis langinėmis. Bet Kulva klesti?  

– Manau, kad klesti, nors jaunų žmonių nėra daug, bet džiaugiamės tuo, kad vis daugiau jaunų šeimų atsikrausto gyventi į Kulvą ir kaime nestovi namai užkaltais langais ir durimis. Įsikuria naujos šeimos, renovuojasi namus, o jaunimas, taip pat ir vaikai, ateina į renginius, noriai dalyvauja veiklose. Džiugu, kad naujai atsikraustančios šeimos yra iniciatyvios ir linkusios prisijungti prie bendruomenės veiklų, padėti ir kad kaime visiems būtų gera gyventi. Kaip bendruomenės pirmininkė, labai džiaugiuosi, kad vaikai ypač pamėgę biblioteką, ačiū aktyviai bendruomenės narei bibliotekininkei Vitai Radionovienei.

Visi bendromis jėgomis stengiamės, kad jaunimas neišvažiuotų iš kaimo.   

 – Prieš keletą metų buvo įkurti Kulvos bendruomeniniai vaikų globos namai. Kaip pavyko rasti bendrą kalbą su „naujokais“, ar jie jaučiasi pilnateisiais jūsų bendruomenės nariais?

 –   Vaikai iš globos namų įsiliejo į mūsų bendruomenę. Juk ir paprastose šeimose vaikai būna pilni išdaigų, kaip ir visi vaikai. Na, o iš globos namų – žiauriai faini: su jais paprasta bendrauti, kai kurie galbūt daugiau uždaresni, bet tikrai randam kelią, kaip prieiti, paklausti, kaip sekasi. Pavyzdžiui, Kalėdų eglės įžiebimo šventės metu vaikinas iš bendruomeninių vaikų globos namų padėjo leisti muziką, nes man nesisekė pajungti kolonėles. Vyrukas pats pasisiūlė ir nors kai kas sako, kad jis iš tų, išdykusių, man – pats geriausias vaikas, kokį galima sutikti.      

– Pastaruoju metu Lietuvoje ypač akcentuojama savanorių veikla. Kokia savanorystė Kulvos bendruomenėje?

– Džiaugiuosi, kad bendruomenėje mūsų aktyvas – gal penkiolika savanorių, kurie padeda organizuoti renginius. Pavyzdžiui, Užgavėnės. Žinau, kas tokie surengs šventę ir nereikia sukti galvos, ar teks ką nors papildomai pasikviesti į talką. Lygiai taip pat ir kitos šventės.

Manau, kad savanorystė, kaip tokia, pas mus nėra taip garsiai akcentuojama, bet ji tikrai yra. Pagalbos gali sulaukti iš visų ir visada. Nepamirštame senyvo amžiaus vienišų žmonių: organizuojame minėjimus, popietes, kviečiame mokytis naudotis kompiuteriu bei internetu.           

– Ko palinkėtum savo kolegoms – bendruomenių pirmininkams? O gal turi vertingų patarimų?

– Kai tik susitinku su bendruomenių pirmininkais, visada sakau, kad mums trūksta tarpusavio bendravimo: ir tarp pačių bendruomenių, ir tarp pirmininkų. Visą laiką kalbu, kad reikia bendrauti. Tad šito ir linkėčiau. Ne tik siekti gerovės savo kaimui, bet ir visam rajonui, nes tik kartu galime daug ką nuveikti. Lygiai taip pat, jei bendruomenės bendradarbiaus, tai jos gali būti naudingos savo kaimui, seniūnijai, rajonui. Ir nereikia pavydėti, nes kartais susiduriu su tokiu, sakyčiau, profesiniu pavydu. Tarkim, parašai projektą, gauni finansavimą, o kiti tada – tu ir man parašyk! Arba – kodėl štai ji gavo finansavimą, o mes negavom. Paprasčiausiai reikia padirbėti ir bandyti. Todėl ir būtų mano toks palinkėjimas: kurkime, bendraukime, bendradarbiaukime, kad mūsų rajono žmonėms kaime būtų gera gyventi.

–  Toks ir tavo moto?

– Taip. Noriu, kad visiems būtų gera gyventi. Ne taip, kaip kartais žmonės, – man, man ir man. Aš už tai, kad visiems būtų gera gyventi (šypsosi). Tad ir mano devizas: „Kaime gyventi gera!“ Ir sakau, kas tik manęs paklausia: bus kaime gyventi gera!             

Kalbino Monika KRISTINAITYTĖ