Stebėdamas ir klausydamasis tarybos posėdžių stengiuosi išgirsti kaip ir ką šneka tarybos nariai, o svarbiausia, kokius žodžius naudoja tarybos nariai. Kaip vienos senos laidos pavadinime, žodis tai ne žvirblis, vienas pasakytas žodis gali nemažai atskleisti kaip yra mąstoma. Anot XX amžiaus filosofo Martino Heideggerio, kalba yra būties namai, nes mūsų visa tikrovė yra sukuriama kalbos. Mūsų kalba gali padaryti didelę įtaką keičiant mūsų gyvenimus, ypatingai politikoje. Tenka išgirsti netyčia išsakytų žodžių, psichoanalitiko Sigmundo Froido vadinamus kalbinius riktus. Norėdamas valingai pasakyti suplanuotą žodį, bet netyčia pasakai kitą žodį, kuriuo išreiški būtent tai, ką iš tiesų mąstai. Kartais pasakytą žodį ir jį lydintis kontekstas leidžia suprasti apie klaidingus įsitikinimus, stereotipus ir neišmanymą. tad iš visų girdimų žodžių, pastaruoju metu labiausiai dirgina ausis naudojamas žodis populizmas, sviedžiamas opozicijos pusėn. Naudojamas žodis visais atvejais neatitinka populizmo apibrėžimo. Kaltinimas populizmu dažniausiai siekiama diskredituoti, paversti priešininkų siūlymus ir argumentus beverčiais. Tad šiame tekste pabandysiu apibrėžti valdančiųjų populizmo supratimą ir pristatysiu populizmo kilmę, tuo pačiu palygindamas su pirmuoju supratimu. Tikiuosi, šis bandymas leis geriau suprasti populizmo sąvoką, kartu nebijant būti populistais ir balsuoti už populistus, nes populizmas nėra savaime blogas žodis.

Vienas socialdemokratas reaguodamas į racionalų nemokamo viešojo transporto siūlymą (tai yra neišvengiama ateitis) apkaltino ne tik populizmu jos teikėjus, bet ir komunizmu. Taigi, jokio nemokamo viešojo transporto. Tiesa ta, kad tai nėra nei populizmas, nei komunizmas. Tiek komunizmas, tiek populizmas nėra neapibrėžiamas tuo, kad kažkas siūloma nemokamai. Valdančiųjų priešinimasis bet kokiam pokyčiui ir progresui iš esmės naudojamą populizmo sąvoką apibrėžia kaip tylą ir išlaikytą, nekintamą tvarką. Paprasčiau tariant, būtų gerai, jeigu visi sprendimai būtų priimami tyliai (nediskutuojant ir neeikvojant laiko, taip pat nejaučiant poreikio informuoti gyventojus apie priimamus sprendimus) ir išlaikant esamą sukurtą, privilegijuotą, politinei grupei palankią tvarką. Iš esmės tai yra elitistinis požiūris, savyje turintis menkinamą požiūrį į priešingą, patogią tvarką ardančią nuomonę ar veiksmą. Meras viename tarybos posėdyje pasidalino alergija politiniam populizmui, reaguojant į opozicijos iškeltas abejones dėl skaidraus mokesčių atleidimo įmonei. Iškalbingas populizmo vartojimo pavyzdys. Abejonė, kuriuo trikdoma tyla ir tvarka, tampa priežastimi pavadinti priešininką populistu ir tokiu būdu ne tik diskredituoti, bet ir jaustis teisingesniu, nors taip nėra. Taigi, kas yra iš tikrųjų populizmas?

Populizmo sąvoka pasirodo Romos respublikos viduriniuoju laiku, jau einant į pabaigą, žyminti Romos imperijos pradžią. Respublikoje buvo susiformavusios dvi politinės grupės. Optimatai, kurių didžioji dalis buvo senatoriai patricijai ir turtingi žemvaldžiai, ir populiariai, didžioji dalis plebėjų, dalis patricijų. Populiarai, mūsų žodžiais tariant buvo liaudies atstovai, siekė sumažinti optimatų įtaką ir sustiprinti plebėjų galią. Būtent nuo pastarosios politinės grupės atėjo populizmo sąvoka. Plebėjai troško teisingumo, kadangi ryškėjo skurdas, daugėjo bežemių žmonių. Respublikos viltis gyventi padoriai atliktus karinę tarnybą po truputi pradėjo trupėti. Optimatai siekė išsaugoti esamą status quo, o sistema buvo naudinga turtingiems senatoriams, kurių valdos didėjo. Tai buvo susiję su karine tarnyba legionuose, kadangi ankstyvajame respublikos periode tarnauti buvo garbė, ginant tėvynę nuo antpuolių, tai viduriniame ir vėlyvajame respublikos laikotarpyje, kai išsiplėtė teritorija, teko dažnai išvykti ir kariauti tolimose teritorijose. Dėl dažnų neramumų, ūkiai tapo apleisti, tad žemių savininkai buvo priversti parduoti patricijams tuos ūkius. Dalis turtėjo, likusi didžioji dalis tapo bežemiais ir neturtingais gyventojais. Respublikos teisė negalėjo užtikrinti teisingumo, privilegijuoti tvarka naudojosi ir priešinosi populiarų bandymams įgyvendinti pokyčius.

Populistais tapo broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai. Abudu buvo iš patricijų šeimos priklausę populiarų politinei grupei. Tiberijus, būdamas ramus oratorius ir puikus karys, buvo pasipiktinęs didėjančiu neteisingumu visuomenėje ir tapo išrinktu liaudies tribūnu (plebėjų iškovota pareigybė, skirta atstovauti plebėjus ir vetuoti sprendimus, kurie menkina liaudies sąlygas ir ignoruoja jų interesus). Spręsti bežemių plebėjų problemą Tiberijus parašė žemės reformos projektą, kuriuo buvo siekiama apriboti žemvaldžių turimas valdas iki nustatytos ribos, o jeigu turimas žemės kiekis viršija nustatytą ribą, turi būti perduota valdžiai, ši išskirstys jos neturintiems. Senatoriai, priklausę optimatų grupuotei, kurie didžioji dalis būtent buvo žemvaldžiai, visais būdas siekė sustabdyti reformą. Pirmiausiai priešininkai papirkinėjo kitus tribūnus, kad pasinaudotų veto teise blokuoti Tiberijaus reformą. Tiberijus liaudies akivaizdoje reikalaudavo tribūnų, kurie iš esmės turėtų atstovauti plebėjus, bet atstovavo senatorius, pakeisti savo sprendimą. Tokiu būdu Tiberijus įgyvendino žemės reformą ir ji pradėjo veikti, nors žemvaldžiai susikurdavo netikrus asmenis, jų vardus ir perleisdavo žemes, išlaikydamas savo valdų kontrolę (kaip ir šiais laikais, tik pasinaudojama giminaičiais). Senatoriams liko vienas kelias sustabdyti Tiberijų, grasinant susidorojimu, pasibaigus tribūno kadencijai. Tribūno pozicija užtikrindavo neliečiamybę (lot. sacrosanct), kuri draudė bet kokio pobūdžio atakas prieš tribūną. Jeigu pažeidi dievišką įstatymą, esi nubaudžiamas mirtimi. Tad Tiberijus siekė antros kadencijos, bet senatoriams sužlugdžius rinkimus, galiausiai nužudė populistą ir jo pasekėjus.

Po dešimt metų nuo brolio mirties į politiką žengia Gajus Grakchas, pasižymėjęs aršumu ir emocionalumu, siekęs pratęsti brolio darbą bei įgyvendinti nemažą kiekį reformų. Jaunesniajam broliui ėjosi sėkmingiau įgyvendinti reformas. Pirmiausiai atgaivino per dešimtmetį sužlugdytą žemės reformą. Taip pat užtikrino plebėjams gyvybiškai svarbių statinių atnaujinimą, suteikė pilietybes (tuo pačiu ir teises) aplink Romą esantiems gyventojams ir svarbiausiai nustatė kylančių grūdų fiksuotą kainą, o badaujantiems ir neturintiems iš ko valgyti, buvo skiriami grūdai iš valstybės rezervo. Įgyvendinamos reformos keitė plebėjų gyvenimo sąlygas, o optimatai tuo tarpu organizavo Gajaus diskreditavimo akciją, kurios tikslas buvo paskatinti dalį plebėjų nusisukti nuo Gajaus, idant būtų galima lengviau pasikėsinti į gyvybę. Sužinojęs apie pavojų, Gajus nusižudė. Visos reformos buvo atšauktos, išskyrus grūdų įstatymą.

Būtent populistai, atstovaudami plebėjus ir gerindami plebėjų gyvenimo sąlygas, siekė progreso ir esminių pokyčių, kurie nepatiko senatoriams ir aristokratams, kadangi tai trikdė esamą tvarką ir menkino privilegijuotą poziciją. Aristokratai siekia išlaikyti naudingą jiems padėtį, o įgyvendintas reformas atmesti ir grįžti prie, privilegijuotai mažumai naudingos, padėties. Populistai, atvirkščiai, siekia reformuoti sistemą ir grąžinti į tikrovę, mūsų gyvenimus, tokias vertybes kaip laisvę, orumą ir teisingumą. Būtent tokie populistai kaip broliai Grakchai, reformuojami sistemą, siekia įnešti daugiau teisingumo į paprastų žmonių gyvenimus.

Šiais laikais kaltinimas populizmu turi neigiamą konotaciją, nors sąvokos genezė rodo priešingai, populizmas iš tikrųjų turi pozityvią reikšmę. Tai yra už teisę į laisvą žodį, orų gyvenimą ir teisingą politiką. Pavojingiausia būna tada, kai patys kaltintojai tampa populistais apsimetėliais, tokiu būdu ne tik diskredituojamos reformos, bet ir uždaromos galimybės mąstyti kitaip bei priešintis žmonių skurdinimui. Galiausiai įnešama neapykanta, kuri sukiršina kaimynus, draugus ir brolius, tokiu būdu užtikrinant, jog populistai nesusilauks paramos pokyčiams ir reformoms. Gera žinia yra ta, jog jeigu esi apkaltinamas populizmu, galima kaltinimą laikyti tai esant geru ženklu, nurodančiu tinkamo kelio pasirinkimu, o gyventojams esant įrodymu, jog yra už tinkamus kandidatus balsuota.

Filosofas

Žygimantas Menčenkovas