Paskelbtas Renginiai

Tremties kančias palengvino tikėjimas meile

Antradienis, 25 February 2020 11:27 Parašė 

Šis žmogus jau perkopė savo 90-metį. „Vyras kaip Lietuvos laukų ąžuolas“ – stebėdavosi jo atletiška išvaizda, griausmingu balsu ir nepalaužiama dvasios jėga krakiškiai, kėdainiečiai, kauniečiai. O jis, Donatas Kvedaras, ir dabar, rodos, vienu mostu galėtų užsimesti ant pečių bulvių maišą ar vienu ypu salėje padeklamuoti pluoštą Bernardo Brazdžionio eilėraščių. Grįžęs iš kokio nors renginio muziejuje ar bibliotekoje į savo ankštą kambarėlį P.Vaičiūno gatvėje, praveria sekcijos, vadinamos namų muziejumi, dureles ir, lydimas neretai ištryškusios ašaros, sugrįžta į savo jaunystės metus.

PRAEITIS PRAŠOSI Į KNYGĄ

Šiandien dešimtmečiai, pralesti Sibiro tremtyje, akmens anglies kasyklų šachtose, Donatui atrodo kaip sapnas, košmaras, į kurį niekada negrįžtama. Deja, tai nebuvo sapnas. Tą laiką galima būtų pavadinti ir žiauria, nepelnyta tikrove, ir gyvenimo mokykla, leidusią suvokti savo tėviškės, savo tautos išskirtinumą, pajusti laisvės ilgesį, suprasti stalininių idėjų absurdą. „O kodėl ir man neparašius apie tai knygos?“ – ne kartą klausė savęs mintyse. Jei gali sukurti eilėraštį, rašinį patriotine tema ar meilės laišką, tai kodėl negali išguldyti savo skaudžią patirtį knygoje. Juolab, kad jo sekcija „plyšta“ tremtinių, politinių kalinių dalią pasakojančiomis istorijomis, artimųjų, kaimynų išlietomis kančiomis, kruopščiai į vokus sudėtomis nuotraukomis, kurių galėtų pavydėti ne vienas kraštotyros muziejus.

Tiesą sakant, dalis tos tikrovės jau perduota Kėdainių rajono Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijai, jos istorijos lobynui. Juk Donatas – vienas iš pirmos laidos mokinių, jau vienintelis, atrodo, pakankamai garbingai skleidžiantis kadaise čia įsižiebusios balanos gadynės šviesą, palaikantis tautos dvasią, pažinimo troškimą bei istorinę atmintį. Įdomu, kad Krakių kraštas, tas beveik geografinis Lietuvos vidurys, garsėjo ir kitais šviesuoliais – dainininku, vargonininku Jonu Viržoniu, kompozitoriumi Vygandu Telksniu, aktore Rūta Staliliūnaite, Nepriklausomybės akto signataru Kazimieru Motieka. Šiandien juos primena čia rengiami atminimo vakarai, klasių draugų susitikimai, prasminga kraštotyrinė veikla. Tuo tarpu Donatas, neseniai apsigyvenęs Jonavoje, savo asmenybės išskirtinumu, vidine šviesa galėtų sudominti ir mūsų skaitytojus.

DRAUGĄ PASVEIKINO ANT BERŽO TOŠIES

Tie 16 metų, iškentėtų akmens anglies kasyklose, vienus palaužė, kitus, priešingai, užgrūdino. Kas ištvėrė, tas išliko. O išlikti Donatui padėjo ne tik fizinė sveikata, bet ir nesenkanti viltis sugrįžti tėviškėn, jo kūrybinis išradingumas. Antai sumąstęs, kaip pasidaryti tušo, 1943 m. jis išbraižė ir rusų kalba išrašė įvairias taisykles, pamokymus elektromonteriams, suklijavo į knygelę. Popieriaus gavo nedaug, tad išleido vos keliasdešimt egzempliorių. „Mano pirmoji knyga“ – šiandien su šypsena lūpose ir paklydėle ašara akyse rodo bičiuliams bene paskutinį, jo stalčiuose dar užsilikusį egzempliorių. Dar vieną Donatas padovanojo Kėdainių krašto muziejui. Gaila, kėdainiečiai savo ekspozicijoje kažkodėl nerodo šios originalios knygos, tapusios kadaise šachtoje plušusiems tremtiniams savotišku vadovėliu. Neramu Donatui ir dar dėl vieno eksponato. 1946 m. jis tokiu pat savo gamybos „rašalu“ ant Vorkutos beržo tošies kaligrafiškai išvedžiojo laišką savo mokyklos draugui. Deja, laiškas, patikėtas muziejininkams, irgi kažkur „nusėdo“ į fondus. O juk gražiai jis ten rašė: „Vytuk! Sveikinu tave su bundančiu pavasariu iš tolimo tundrų krašto, kur aplinkui tik snieguotas Uralas dunkso, kur šaltis už mano metus triskart didesnis, kur pūgos dangų su žeme sumaišo, kur balti kiškiai ir kurapkos (...) kur medį ir paukštelį tik sapne tematai, kur tvoros žemos, o perlipti sunku, kur viskas kitaip, kaip namuose...“ Įdomu, kad šį laišką, grįžus Donatui iš Šiaurės, kaip netikėtą suvenyrą, įrodymą, kad jis tikrai buvo gautas, jo autoriui perdavė garsus tenoras Aloyzas Domeika, taip pat susijęs su Krakių kraštu.

ŠIRDIES ARCHYVAS IŠ VORKUTOS

Šiandien Donato buto sekcijoje, anot jo paties, „pusė metro archyvo“. Šalimais – dar brangesnis, ypatingasis,  „širdies archyvas“. Jį sudaro vaikystės, jaunystės laikų nuotraukos, bičiulių, klasės draugų, tapusių vėliau partizanais, rezistentais, susirašinėjimas. Ypač brangūs laiškai, rašyti 1953 – 1954 m. žmonai, tada dar tik draugei, Birutei. Jų draugystė, užsimezgusi tėviškėje, buvo tokia stipri, kad mergina buvo atkeliavusi net į Vorkutą pasižiūrėti, kaip tas jos mielas kraštietis gyvena. Pažintį su būsimąja žmona Donatas gerai prisimena: „Vienas mano kraštietis Kazys nuo Pernaravos sulaukė žmonos Stefanijos. Neilgai svečiavosi, bet visiems atvežė kažko malonaus. Atrodo, per Stefaniją pasiunčiau savo pažįstamai sesei- parapijietei Birutei laišką. Jos tada susipažino, Stefutė jai papasakojo, kaip atrodo ta Vorkuta, kaip aš ir kad kelionė nėra labai sunki. Kartą, grįžęs iš darbo, radau atrakintas kambarėlio duris, o viduje – beveik nepažįstamą merginą. Tai ir buvo „sesutė“ Birutė iš Kauno. Grįžo ir kiti draugai, tad įvyko ir šioks toks „balius“. Nors su Birute buvome pažįstami jau aštuonerius metus, susirašinėjome retai, nes iki 1953 m. galėjau per metus parašyti tik du laiškus: vieną į Lietuvą tėvui, kitą – į Sibirą motinai. Ieškodavau patikimų žmonių, kurie galėtų išnešti, išsiųsti dar vieną laišką. Tačiau kažką žadėti Birutei, kad lauktų sugrįžtančio, negalėjau. Kartais išsiųsdavau savo „kūrybos“, tie laiškai išliko, tad dabar skaitytojai, manau, galėtų atleisti ‚poetui“ jo kūrybines klaidas, netobulumą.“  

Tas Lietuvos moterų keliones į Sibirą Donatas lygina su XIX a. pradžioje Rusijos istorijoje nuskambėjusiu dekabristų žmonų žygiu, tapusiu siužetu ne vienam literatūros kūriniui. „Esu įsitikinęs – draugystė stipriau už meilę“ – teigia senolis ir atsiverčia keletą iš 254 laiškų, tvarkingai įrištų ir suspaustų paslaptingoje dėžutėje.

Antai kelios pastraipos, kurias sutikome publikuoti.

Birutėle, jei matai manyje savo nuoširdų draugą, galintį duoti Tau daugiau gražių dienų, negu jų  randi dabar, jei tiki, kad Tu būsi laimingesnė kartu su manimi – tada aš sutinku dalintis su Tavimi ir vargu, ir džiaugsmu, ir visu gyvenimu, koks jis skirtas mūsų ateityje. O jei aš Tau tik vargšas, likimo nuskriaustas gyvenimo elgeta, ištiesęs rankas ir maldaujantis išmaldos, ir jei Tu nori būti tik „globėja vargstančiam“, man užteks drąsos nepriimti Tavo kad ir nuoširdžiausios aukos...“

„Bet Tave atskirti nuo viso to pasaulio, kuriame gyveni dabar, leisti palikti Tau savo noru Tėvynę aš neturiu teisės. Tau, užaugusiai tarp žydinčių sodų, žalių pievų ir tėviškės arimų, pažinusiai linksmą, gražų ir turtingą miesto gyvenimą, mylinčiai sportą... Reikėtų matyti pliką dykumą, snieguotas kalnų viršūnes, aprūkusį miestą, liūdėti ilgomis žiemos naktimis, neužmigti vasarą šviečiant apvalią parą saulei. Pajusti pūgas, šaltį, gilų sniegą, palikti draugus ir drauges, seseris ir brolius ir visus saviškius, artimuosius...“

Birutei jis patikėdavo ir savo literatūrinius bandymus. Tie kūrinėliai stiprino jo įgimtą talentą, grūdino dvasią ir skleidė viltį, kad kažkas galbūt  išgirs, įvertins, paguos.

Birutė, atvykusi į Vorkutą, pas draugą svečiavosi 4 ar 5 dienas. Kas vakarą ji atsiklaupusi pasimelsdavo. Vieną vakarą ir Donatas atsiklaupė šalia jos. Kai mergina baigė poteriauti, Donatas paėmė ją už rankos ir ištarė: “Birute, prieš Dievą ir prieš žmones prašau: būk mano žmona. Ji savo būsimąjį apkabino, pabučiavo. Be žodžių abu suprato, kad likusį gyvenimą liks kartu.

Gaila, Birutė savo laiškų, siųstų Donatui, neišlaikė. Dabar galima numanyti, kad ir šie buvo itin jautrūs, kupini užuojautos ir ilgesio. Kiekviename laiške pynėsi juos stiprinusios poezijos eilutės. Juk tai jis, Donatas, išvertė į lietuvių kalbą Konstantino Simonovo eilėraštį „Lauk manęs“. Nors to vertimo ir neišsiuntė Birutei, lietuviškas tekstas visąlaik šildė jų bendravimą. 

GELBĖJO DEVYNI AMATAI IR KNYGOS

Tvirtai suręstas fiziškai ir pasižymintis neeiliniu sumanumu lietuvis ilgainiui pelnė lagerio prižiūrėtojų pasitikėjimą ir net tapo šiokiu tokiu savo šachtos „brigadininku“. Kaliniai su ganėtinai primityvia technika per mėnesį iškasdavo apie 28 tonas anglies, tad apie tokius „stachanoviečius“ su neslepiamu ideologiniu patosu kartą prabilo net vietos laikraštukas „Iskra“.

Atsilaikęs 10 metų ir 21 dieną kalinio „pareigose“, vyras tapo tremtiniu, o tai - jau šiokia tokia laisvė. Aštuntoje Vorkutos šachtoje teko ištverti apie 5 metus. Pradžioje dirbo vandens siurblių mašinistu, vėliau šaltkalviu, aukštos įtampos elektriku, šachtos padalinio elektriku – mechaniku. Tie „diplomai“ padėjo tvirčiau įsikabinti į gyvenimą. Savo sumanumo dėka buvo atidaręs net iš aliuminio lankstomų šaukštų „fabrikėlį“. Vietos rusams, prižiūrėtojams vis už kelias kapeikas „prakišdavo“  gaminį. O laisvomis valandėlėmis draugavo su knygomis. Rusų kalba skaitė čia užklystančius Tolstojaus, Turgenevo, Kuprino, Puškino, Lermontovo, Nekrasovo kūrinius. Viename laiške džiaugėsi, kad ir jo mieloji Birutė lietuviškai perskaitė „Aną Kareniną“.

Vis tiktai katorginis darbas sekino vyrus, vertė juos ne tiek darbo pirmūnais, kiek vergais, todėl Donato galvoje ėmė regztis pabėgimo planas. Deja, Donatas nebuvo visko apskaičiavęs, bėglį, netoli nurūkusį, sučiupo ir prie nebaigtų atkentėti aštuonių metų pridėjo dar dešimt. Laimei, po Stalino mirties, 1953-aisiais, politinė įtampa tremtyje atslūgo, ir tie „virštarnybiniai“ metai pavirto trimis meteliais. Negudri aritmetika rodė, kad iš viso angliakasiui atseikėta 11 metų, juos visus krakiškiui ir pavyko „ištarnauti“.

LIKIMO DRAUGO, DEJA, NEPAŽINOME

„Mus sugavo Čikšino stotelėje 1948 m. rugpjūčio 11 d. apie 40 km į pietus nuo Kožvos stoties. Laisvi buvome tik dvi paras ir keletą valandų. Kelionė atgal į tą patį lagerį buvo labai nemaloni. Mus vedė apie tris kilometrus lagerio link. Buvo paliję. Aš, pamatęs didesnę balutę, „išgriūdavau“ ir, kol sargybinis koja ar šautuvo buože prikeldavo, spėdavau praryti keletą gurkšnių vandens. Atvedę prie lagerio vartų, atrišo rankas, palaikė, kol praėjo antra pamaina į darbą, kad visi matytų mūsų išvaizdą ir nenorėtų bėgti. Už pabėgimą iš Kožvos lagerio Vorkutos miesto teisme buvau nubaustas 10 metų lagerio, bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o tai buvo 1948 m. gruodis. Tad užuot išėjęs į laisvę 1953 m. balandį gavau lagerio iki 1958 m. gruodžio. Už trijų dienų laisvę – penkeri su puse metų nelaisvės. Per brangu...“

Po nesėkmingo bandymo pabėgti narsus vyras parašė savo Birutei: „Nelauk. Gavau dešimt metų.“. Panašiais liūdnais žodžiais pasiguodė ir Lietuvoje likusiam tėvui, ir Krasnojarsko krašte vargelį vargusiai mamai.

Jau gyvendamas Jonavoje, 2019-ųjų pavasarį, atskubėjęs į Viešojoje bibliotekoje susibūrusio senjorų klubo „Polėkis“ renginį, Donatas visų paklausė: „Gal kas žinote, kur dabar su manimi Vorkutoje kalėjęs Juozas Česnakavičius?“. Pasirodo, šis jo ieškomas žmogus taip pat buvo susijęs su Jonava, seni jonaviečiai galėjo jį pažinoti. Gaila, niekas iš klubo bičiulių tokio nepažinojo, neprisiminė. O juk Donatą su Juozu siejo ne vien poezija. Ir vienas, ir kitas tremtyje bandė plunksną, žadino savo gelmėse kalėjimo sienomis užblokuotą literato talentą.

ŽINUTES NEŠĖ IR PAUKŠČIAI

Ilgas valandas Donatas galėtų klaidžioti su pašnekovu savo likimo labirintais. Tačiau užmojis sutalpinti visą dokumentinę ir memuarinę medžiagą į brangius popieriaus lapus – sunkokai įgyvendinamas. Vien ta šūsnis laiškų, siųstų Birutei, prilygstančių turbūt M. K. Čiurlionio laiškams Sofijai, tilptų į atskirą knygą. O kur dar nuotraukų albumai, atvirukai, daiktiniai eksponatai, kurių vertę žino tik jis vienas – buvęs tremtinys ir politinis kalinys. Ne vienos jųdviejų istorijos tęsinį galėjo papasakoti ir jo ištikimoji Birutė. Deja, jau dešimtmetis, kai jos nėra. Šiandien bene ryškiausias bendravimo su žmona prisiminimas – siuntinukas su staltiesėle, kurioje 1947 m. Lukiškių kalėjime kentėjusios žmonos rankomis buvo išsiuvinėta lietuvaitė. Jos, tos lietuvaitės, plaukus Birutė savo plaukais išsiuvinėjo ir išsiuntė darbelį į Oršą – miestą, kuriame tremtiniai buvo skirstomi į tolesnes Sibiro vietoves. Liūdna, bet tos dovanėlės vyriškis negavo. Gal kas nors patikrino, išmetė kaip tautinius sentimentus keliančią relikviją. Tačiau gavo skaniai padžiovintą lietuvišką sūrį, kurį vėliau su draugais dalijosi į penkias dalis.

Ne, niekam nelinki dabartinis jonaviškis patirti savo likimo grimasų. Tačiau visiems linki nepamiršti istorijos pamokų, kurias kadaise sudėjo į vieną lyrinį kūrinėlį „Linkėjimai“. Jame jis kalbėjo su praskrendančiomis gervėmis, mojo joms, kad iš toliausių tolių paukščiai nuneštų žinutę gimtiems namams, laukams ir gojams.

Marius Glinskas

Jonavos viešosios bibliotekos nuotrauka

logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 25 February 2020 11:29
Web Analytics