2020-aisiais Jonavai sukanka 270 metų. Nors miestas dar ganėtinai jaunas, tačiau per šį laikotarpį jame įvyko labai didžiulių pokyčių. Apie tai, kaip pasikeitė Jonava per pastaruosius kelis dešimtmečius, prisiminimais dalijasi čia gimusi ir augusi jonavietė Zina Jaroščenkaitė-Lazorenko.

Kelias į mokyklą

Retas jonavietis, matydamas kasmet gražėjantį miestą, sunkiai įsivaizduoja pokario Jonavą, kurioje veikė vos kelios privačios parduotuvės, tebuvo tik viena mokykla, o apie daugiaaukščius gyvenamuosius niekam ir mintis į galvą nešovė. Tačiau, pasak pašnekovės, nors teko patirti ir didelių materialinių nepriteklių, savaitėmis ant stalo garuodavo ta pati košė ar nebalintos sriubos dubenėlis, gyvenimas buvo labai įdomus, nes kiekviena diena suteikdavo vis naujų potyrių.

Jaroščenkų šeima, kurioje gimė ir augo Zina, gyveno Spanėnų kaime, esančiame už Neries upės. „1952 metais pradėjau lankyti tuo laiku vienintelę mokyklą Jonavoje, kurioje mokėsi ir rusų, ir lietuvių, ir kitų tautybių vaikai. Ateidama į pirmą klasę, aš nemokėjau lietuviškai kalbėti. Mokytoja Labutinienė mano draugei patarė einant iš mokyklos į namus su manimi bendrauti tik lietuvių kalba. Man labai patiko – per keturis mėnesius išmokau puikiai kalbėti lietuviškai“, – pasakoja jonavietė.

Anot Zinos, tuomet keli kilometrai iki mokymo įstaigos Spanėnų kaimo vaikams nesudarė jokių sunkumų – pulkas kaimiečių keliaudavo per medinį, apgriuvusį ir nesaugų tiltą, kol šalia jo nepastatė naujo. Viena aštuoniolikmetė, įlūžus sutrūnijusioms lentoms, įkrito į vandenį, jos kūno taip ir nepavyko rasti. Apie 1956-uosius iškilo naujas tiltas, o senasis buvo susprogdintas.

„Prisimenu, vėliau apie šį svarbų įvykį buvo sukurtas filmas „Tiltas“. Mokiniai,  eidami iš mokyklos, žiopsodavome, kaip filmuotojai laksto su paslaptinga aparatūra ir fiksuoja įvairias detales. Buvo labai įdomu stebėti, juolab kad tokius dalykus matėme pirmą kartą. O kai žiemą paspausdavo stiprus šaltis, Neris užšaldavo, į mokyklą leisdavomės per ledą – ir žaisdavome, ir slidinėdavome. O kadangi traukdavo visas būrys vaikų, toli girdėdavosi vaikiškų balsų klegesys“, – vaikystės prisiminimais dalijasi pašnekovė.

 Prie duonos – eilė

Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje produktus miestiečiai įsigydavo tik keliose parduotuvėse.

„Netoli tilto, kur dabar yra „Televisata“, stovėjo apgriuvęs, be stogo dviejų aukštų namas, kurio pirmame aukšte pardavinėjo pieno produktus. Grįždami po pamokų į namus, mes ten nusipirkdavome bandelių, kainavusių po 3 kapeikas, – tęsia pasakojimą Z. Jaroščenkaitė-Lazorenko. – Kauno gatvėje, kampiniame name, maisto produktais prekiavo Kunevičius. Prieš jį, kitoje gatvės pusėje, maisto produktų parduotuvę turėjo Jakutavičius. Tai, galima sakyti, ir visos prekyvietės, džiuginusios gyventojus. Mano vaikystės metais duonos tekdavo laukti eilėje nuo ankstyvo ryto. Mama prikeldavo didesniuosius vaikus 5 valandą, ir mes eidavome į Jonavą prie užrakintos parduotuvės durų laukti, kol ją atidarys. Paskui nupirkdavome po kepalėlį duonos ir patraukdavome į namus. Žinoma, kol pasiekdavome Spanėnus, vieną kepaliuką suvalgydavome – tokia skani tada atrodė mums sausa duonelė.“

Skaudi istorija

Anot pokyčių liudininkės, miestelyje buvo Kauno, Klaipėdos, Sodų ir Vilniaus gatvės, kuriose iki šiol išlikę žydų namai.

„Skaičiusieji Grigorijaus Kanovičiaus knygą „Miestelio romansas“, kurios siužete – Jonavos gyvenimas, turėjo atkreipti dėmesį į minimą Žvejų gatvę. Toje labai trumpoje gatvelėje gyveno rašytojo seneliai iš tėvo pusės. O Kauno gatvėje buvo įsikūrę jo motinos tėvai. Mano tėvelis pasakojo, kad žydai buvo labai darbštūs žmonės – jie turėjo savo kirpyklas, siuvyklas,  kitokias įmonėles. Žydų namai stovėjo ir miesto centre, toje vietoje, kur dabar yra banko pastatas. Į Petkelio vilnų karšyklą, prisimenu, aš su mama nešdavome avių vilną sukaršti, kad galėtume veltinius nuvelti. Tėtis neretai minėdavo turtingą žydų tautybės žmogų, gyvenusį dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės kampiniame name. Jis plukdydavo sielius. Kiti verslūs žydai degindavo medieną ir ruošdavo anglis, kurias naudodavo lygintuvams, virduliams kaitinti. Mano tėvelis laikė arklius, tai šią produkciją vežimaičiu pristatydavo į Kauną, Ukmergę“, – mintija pašnekovė.

Žydų tragedija ir šiandien jaudina žmones, vaikštančius senamiesčio gatvėmis. „Skaudi ir negailestinga istorija šios tautos atžvilgiu. Galbūt vieni dar suspėjo iš savo verslo sukaupti pinigų ir išvykti į Izraelį iki siaubingų žudynių. O tie, kurie nesuspėjo to padaryti, buvo išžudyti. Protu nesuvokiamas žiaurumas. Tuo metu Jonavoje gyveno apie 5 tūkstančiai žmonių, kurių didžiąją dalį sudarė žydai ir lenkai“, – priduria įvykių liudininkė.

Pirmieji darbo įgūdžiai

Jonavietė sako, kad gerai prisimenanti apaugusius laukus šiandien vadinamame Kosmonautų mikrorajone, tuščią Rimkų kalną ir kelias bakūžėles jo papėdėje.  O dabartinės Parko gatvės penkiaaukščių erdvėje žmones traukė didžiulis parkas su subrendusiais klevais, beržais, suoleliais. „Po pamokų mes ten praleisdavome nemažai laiko – skirdavome pasimatymus, dalydavomės patirtomis istorijomis. Tie mediniai nameliai prieš daugiabučius tai ir anuomet stovėjo, o penkiaaukščių nebuvo – tik ramus, kvepiantis parkas“, – nusišypso Zina.

Bėgantys metai keitė Jonavos miestą. Nebeliko geltono medinio namelio, vadinto bendrabučiu, kuriame gyvendavo moksleiviai iš atokių kaimų – Kulvos, Panoterių, kitų. Dabar toje vietoje iškilusi miesto puoselėtojo dr. Bronislovo Lubio skulptūra. Iki šiol neišliko ir dar vienas arklių stoties pašto statinys, kuriame vėliau veikė biblioteka.

Jonava ėmė plėstis, kai prasidėjo „Azoto“ gamyklos statyba – reikėjo apgyvendinti statybininkus, inžinierius, suvirintojus, elektrikus. Zina, sulaukusi 16-os metų, perėjo į vakarinę mokyklą, įsidarbino statomoje įmonėje. „Augome septyni vaikai, aš pati rinkdavau rūgštynes ir jas mieste pardavinėdavau. Kadangi cukraus neturėjome, mama virdavo sutarkuotus cukrinius runkelius. Susikūrus kolūkiams, metų pabaigoje gaunamas uždarbis už darbadienius apsiribodavo kokiu maišu grūdų. Argi įmanoma iš to pragyventi? Todėl baigusi septynias klases, pradėjau dirbti – uždirbami rubliai padėjo visai gausiai mūsų šeimai. Nežiūrint to, kad gyvenome sunkiai, kaimiečiai buvo labai draugiški – papjovę kiaulę visi išsidalydavo skerdieną, kad tas nepriteklius būtų kuo mažesnis. Neaimanavome ir nepavydėjome geriau gyvenančiam žmogui“, – teigia moteris.

Širdžiai mielas kampelis

Pirmieji penkiaaukščiai iškilo Parko gatvėje, naujas gyvenamasis kvartalas buvo suformuotas Kosmonautų, Panerių gatvėse, ant Rimkų kalno vienas paskui kitą dygo penkių bei devynių aukštų pastatai. Plėtėsi švietimo įstaigų tinklas – mokyklų ir vaikų darželių daugėjo, nes augo ir gyventojų skaičius. Pradėjus veikti 2-ajai vidurinei, rusakalbių mokyklai, buvusioje vienintelėje mokymo įstaigoje įkurta muzikos mokykla, vėliau išplėtusi veiklą ir tapusi Janinos Miščiukaitės meno mokykla.  

Zina atvirai sako, kad ji grožisi šiandieniu miestu, pėsčiųjų ir dviračių takais apie tvenkinius, kur gali pajusti gamtos alsavimą ir pabūti atokiau mašinų burzgesio.  Anot pašnekovės, jeigu šiandien į Jonavą atvažiuotų žmogus, joje nesilankęs kokius 50-imt metų, tikriausiai pagalvotų, kad supainiojo maršrutus ir atvyko ne į tą objektą.

„Man Jonava yra brangi ir miela – prisimenu kiekvieną augusį medelį, veikusią parduotuvę, atmintyje gyvi ir moksleiviški metai. Nors gyvenau ir augau Spanėnų kaime, tačiau Jonavą laikau savo lopšiu, tėviške, kurioje mokiausi, mylėjau, dirbau ir savo veikla prisidėjau prie jos augimo. Jei kas nors man pasiūlytų rūmus ir išskirtines gyvenimo sąlygas bet kokioje užsienio valstybėje, nesugundytų jokiais pažadais – Jonavos į kitą gyvenamą vietą nekeisčiau už jokius turtus. Čia yra mano namai – išeinu į gatvę ir jaučiuosi tarsi žuvis vandenyje. Čia gyvename keturios seserys, trys broliai jau ilsisi Anapilyje. Jonavoje mano giminė, artimųjų kapai, gimtinė. Man šiame mieste jauku ir gera“, – nusišypso moteris, daugiau kaip 50 metų gyvenanti tame pačiame dviejų kambarių bute Kosmonautų gatvėje.

Menininkės siela

Zinos būstas – nedidelis rankdarbių muziejus, o jo šeimininkę galime vadinti menininke. Baigusi septynias klases, ji lankė kirpimo-siuvimo kursus ir gavo lengvų drabužių siuvėjos pažymėjimą. Paskui Vilniaus technologijos technikume įsigijusi analitinės chemijos specialybę, dirbo „Azoto“ (dabar – „Achema“) gamyklos centrinėje laboratorijoje, vėliau – 44-ojoje profesinėje technikos mokykloje (dabar – Politechnikos mokykla) gamybinio mokymo meistre. Moterį viliojo pedagogės darbas, tad baigė Vilniaus pedagoginį  institutą, kuriame įsigijo biologijos ir technologijų mokytojos diplomą ir pradėjo dirbti Jeronimo Ralio vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija).

Moters rankdarbių sąraše – iš šilko juostelių išaustos rankinės, žiedus primenančios medžiaginės sagės, šilkinėmis juostelėmis išsiuvinėtos pagalvėlės, iš tokio pat audeklo sukomponuoti paveikslai, kitokios grožybės. Jos sukurtais rankdarbiais puošiasi Anglijos, Amerikos, Australijos, Graikijos, Ispanijos moterys.

„Kiekvienas žmogus turi pamatuoti savo galimybes – jeigu ko nors labai nori, turi pabandyti. Nebandysi – nieko nepasieksi. Aš stengiausi – ir man pavyko“, – šypsosi Jonavos pokyčius stebėjusi Z. Jaroščenkaitė-Lazorenko.

Irena BŪTĖNAITĖ