Paskelbtas Renginiai

Praeityje išgyventi sunkumai riešinių mezgimą pavertė meditacija

Antradienis, 04 February 2020 11:59 Parašė 

Jonavoje gyvenančios tautodailininkės Eglės Pečiurienės, kuriančios riešines,  pavardė žinoma visoje Lietuvoje. Neseniai Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje atidaryta jos autorinė darbų paroda „Delnuose telpa pasaulis“, veiksianti iki vasario 7 d. Moteris sutiko pasidalyti mintimis apie savo kūrybinį kelią.

Parodos atidarymas

Jonavos krašto liaudies meno kūrėjai, susirinkę į Tautodailės metų atidarymo šventę, negalėjo atitraukti akių nuo E. Pečiurienės riešinių ekspozicijos, išdėstytos Dailės skyriaus salėje. Dėmesį traukė 74 poros darbų, kuriuose smulkūs karoliukai išryškino vis kitokius raštus. Suderinta spalvų gama atskleidė autorės skonį, talentą ir meilę tautiniam menui.

Eglė prisipažino, kad jai patinka ieškoti, derinti spalvas – vienspalvės riešinės jai pačiai atrodo liūdnesnės ir mažiau patrauklios. Anot pašnekovės, kiekviena moteris ieško papuošalo, kuris jai ir tiktų, ir patiktų. Todėl autorė stengiasi, kad raštai ir spalvos nebūtų „rėkiančios“, bet teiktų malonią šilumą ir jaukumą.

„Šioje parodoje eksponuojamos riešinės – tai mano aštuonių mėnesių įtempto darbo rezultatas“, – sakė darbų autorė.

Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė, sveikindama riešinių mezgimo meistrę, akcentavo, kad tautodailė yra svarbi šiandieninės kultūros dalis, iš kurios daugelis kūrėjų semiasi įkvėpimo, nes būtent tautodailėje yra išreiškiama gamtos ir pasaulio darna. „Mane žavi šį vakarą atidaromos Eglės Pečiurienės riešinių parodos pavadinimas „Delnuose telpa pasaulis“. Jis telpa ir tikrąja prasme, nes į savo darbus Eglė įdeda visą savo mažąjį pasaulį, darną ir meilę, ir perkeltine prasme, kadangi atspindi tautos kūrybą, pasaulėžiūrą. Džiaugiuosi, kad jūsų darbų kasmet daugėja, kad jie išsibarstę jau po daugelį šalių. Linkiu, kad šie Tautodailės metai suteiktų dar didesnio kūrybinio impulso ir galimybių dar plačiau atverti savo pasaulio grožį kuriant nuostabias riešines“, – linkėjo D. Petrikėnienė.

Slogūs prisiminimai

Merginos meniniai talentai išryškėjo dar tada, kai ji mokėsi Jonavos statybininkų mokykloje – moksleivė mielai dalyvaudavo įvairiuose organizuojamuose renginiuose, buvo komunikabili ir labai jautri, literatūros rašiniuose stengdavosi analizuoti gyvenimo prasmės bei žmonių tarpusavio santykių klausimus. Tokią poziciją lėmė ne tik literatūriniai sugebėjimai, bet ir nelengvi vaikystės bei jaunystės metai.

Eglei teko išgyventi skausmingą šeimos dramą ir ant savo liaunų pečių užsikelti nelengvą savarankiškumo naštą. Nuo mažens mergaitė nejuto tėvų šilumos, nes ją augino ne gimdytojai, bet seneliai. Niekas nelepino skanėstais, nenupirkdavo arbūzų, kuriuos šlamšdavo kiti kaimo vaikai. Matydama tokius vaizdus, tik prarydavo susikaupusį karčių ašarų gumulą ir pasijusdavo dar vienišesnė. Mergaitė suprato: reikia pačiai kovoti su sunkumais, nekreipti dėmesio į skaudžias patyčias ir tikėti negandų laikinumu.

„Gyventi reikėjo. Tad dar vaikystėje pradėjau megzti megztinius, savarankiškai šeimininkauti, stengiausi mokytis, nusiraminimo ieškojau kurdama eilėraščius, kurie ne kartą buvo išspausdinti rajono spaudoje“, – prisimena tautodailininkė sunkųjį gyvenimo laikotarpį.

Eglės poezija – tai jos pokalbis su medžiais, dangumi, kreipimasis į tuos, kurie ją paliko likimo nežiniai. Paskui mergina tapo rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nare, šventėse skaitydavo savo eiles, įdėmiai gaudydama kiekvieno kūrėjo ištartą žodį. „Eilėraščiai buvo ir liko mano vidinio pasaulio užpildymas. Ir dabar kartais eilėmis pasikalbu su savimi – vėlyvą vakarą sėdu prie popieriaus lapo ir ant jo suguldau savo mintis“, – nusišypso pašnekovė.

Naujas pasirinkimas

Nors Statybininkų mokyklą baigė sėkmingai, bet dažytojos profesija nesužavėjo – širdis traukė meno link. Pirmasis žingsnis – floristikos kursai, kuriuos baigusi, Eglė pradėjo kurti koliažus iš džiovintų augalų. Floristės sukomponuotomis kompozicijomis iš džiovintų našlaičių, kitokių žiedlapių gėrėjosi ne tik Jonavos, bet ir kitų rajonų meno mylėtojai.

2010-aisiais vienoje mugėje ji pastebėjo moterį, čia pat mezgančią ir pardavinėjančią karoliukais išpuoštas riešines. Tarytum kokia jėga jos akis prikaustė prie šio reginio – negalėjo atplėšti žvilgsnio. „Pajutau keistą jausmą, tad priėjau prie mezgėjos ir paprašiau paaiškinti, kaip tai daroma. Tačiau moteris nebuvo linkusi dalytis paslaptimis. Nusprendžiau pati išmėginti – jau tą pačią dieną prisipirkusi įvairiaspalvių karoliukų sėdau prie kompiuterio ir ėmiau ieškoti informacijos apie riešinių mezgimą“, – prisimena jonavietė.

Karoliukus įmegzdama į kiekvieną eilutę, kūrėja tiesiog sugadino darbą. Tačiau nesėkmė moters nuo šio naujo amato neatbaidė, bet priešingai – tarsi skatino ieškoti daugiau žinių ir intensyviai dirbti. 2011-aisiais Kaziuko mugėje Kaune ji jau pristatė dešimt spalvotais karoliukais išmargintų riešinių, turėjusių stebėtiną paklausą. Tais pačiais metais E. Pečiurienė tapo Tautodailininkų sąjungos nare, o netrukus Eglės riešinėms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Pritrūksta laiko

Jonavietės sukurtų darbų personalinės parodos buvo surengtos Jonavos krašto muziejuje, Klaipėdos miesto etnokultūros centre, Kintų Vydūno kultūros muziejuje, Kėdainių amatų centre, Liudviko Rėzos muziejuje Juodkrantėje, Lietuvos Respublikos Seime. Nuo 2011-ųjų  tautinio meno mėgėjus žavėjo   vienuolika personalinių parodų, Eglės darbai pristatyti septyniose bendrose liaudies meno parodose.       

„Kasmet dalyvauju 2–3-ose mugėse ir vienoje parodoje. Galbūt turėčiau būti aktyvesnė ir mano sukurtus darbus galėtų pamatyti daugiau gyventojų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tačiau, atvirai pasakysiu, nesuspėju primegzti tiek riešinių. Sakykime, mugėse ant stalelio reikėtų turėti bent 20 porų, su dešimčia ten nėra ką veikti. Kiekviena pora reikalauja nemažai triūso ir laiko, kurio, deja, man pritrūksta“, – dalijasi patirtimi tautodailininkė E. Pečiurienė.

Anot menininkės, per vienuolika metų ji numezgė 1489 poras riešinių. Parodoje „Delnuose telpa pasaulis“ eksponuojamas 74 poras savo darbų ji sukūrė per aštuonis mėnesius. „Vienos rankos riešinei reikia 4000 karoliukų, porai – dvigubai daugiau. Kartais nepakanka vienos dienos tik spalvotiems karoliams suverti. Per keturias ar penkias dienas pavyksta numegzti  vieną porą“, – pasakoja Eglė.

Dienos, teikiančios džiaugsmą

Tautodailininkė stebisi žmonėmis, kurie nuobodžiauja, nerasdami kuo užsiimti. „Man neužtenka valandų paroje, kad galėčiau patenkinti ir kitus savo pomėgius. Aš noriu lankytis renginiuose, skaityti knygas, kurti eilėraščius, kuriuos tik retkarčiais brūkšteliu. Norėčiau savo gyvenimą praturtinti ir kitais man maloniais dalykais, tačiau tam trūksta laiko“, – prisipažįsta jonavietė E. Pečiurienė.

Kadangi vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju, jai tenka rūpintis ir šeimos reikalais. Sūnus baigė Vytauto Didžiojo Universitetą ir šiuo metu rašo magistrantūros darbą, tad jam nebebūtinas motinos dėmesys. O dukrą paviliojo kanklės –  mokosi Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, groja kanklininkių ansamblyje. Beveik visas dukrelės auklėjimas tenka Eglei.

„Džiaugiuosi savo šeima, kuri supranta mano meilę pasirinktam amatui ir palaiko. Nors jaunystėje gyvenimas ir nelepino, bet dabar jaučiuosi suradusi save. Šis amatas ir įtemptas darbas man – tarsi „užkietėjusiam“ jūreiviui jūra, be kurios jis negali gyventi. Megzti riešines – tai medituoti ir gauti iš šios veiklos viską, ko reikia vidiniam pasauliui. Jeigu atsitiktų taip, kad dėl kokių nors priežasčių nebegalėčiau megzti, imsiu į rankas plunksną ir pasinersiu į literatūros kelią. Bet kol kas džiaugiuosi tuo, ką darau. Kūryba man – kaip oras, kurio man visada reikia“, – atsisveikindama sako tautodailininkė E. Pečiurienė, pridurdama, kad didžiausiu savo pasiekimu ji laiko 2017 m. Kultūros ministerijos suteiktą meno kūrėjos statusą – tai esąs aukščiausias jos darbo įvertinimas..  

Tautodailės metais pačios sukurtus tautinio paveldo produktus riešinių meistrė planuoja pristatyti respublikinėje Kaziuko mugėje, tarptautiniame folkloro renginyje „Skamba skamba kankliai“, o gruodžio mėnesį pakviesta juos eksponuoti LR Parlamente.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics