Paskelbtas Sportas

Žaisime šachmatais ar toliau „stumdysime figūras“?

Penktadienis, 31 January 2020 08:32 Parašė 

Organizatoriai džiūgauja: eiliniame R. Banaičio atminimo turnyre dalyvavo pustrečio šimto medinių karalių ganytojų. Nelengva net mūsų erdvioje sporto arenoje eilėmis išrikiuoti daugybę stalų, pajungti šimtus sekundes skaičiuojančių laikrodžių, operatyviai pagal pajėgumą paskirstyti žaidėjų poras. Reikalingas komandinis darbas. Tačiau viskas įveikiama, turint tam tikrų įgūdžių ir visagales kompiuterines programas. Nieko keisto, kad jau ne pirmus metus šio renginio vyr. teisėjo pareigas einąs kaunietis D. Vaznonis prasitarė svajojąs čia surinkti tris šimtus jaunų bei senstelėjusių galvočių, dalyvių gausa, ko gero, pranokti net garsiuosius M. Talio ar P. Kereso memorialus.

Įdomu, kiek iš atvykusiųjų pažinojo šviesaus atminimo trenerį, kiek yra žaidusių su juo nors vieną partiją? Šie laimingieji, atrodo, jau ant rankos pirštų suskaičiuojami. Kitiems R. Banaitis – kažkokia nepažįstama, mistinė figūra, kuris, anot senjorų, baltosiomis pirmiausia stumtelėdavo žirgo pėstininką ir žaisdavo nepopuliarų Grobo gambitą, taip pat mokė vaikus anglų kalbos, o kelyje iš turnyrų gražiai grieždavo akordeonu ir traukė su vaikais liaudies dainas. Patraukdavo šio lazdute pasiramsčiojančio vyro komunikabilumas, pedagoginis taktas, gebėjimas kompiuterinių žaidimų dar nemačiusiai kartai įžiebti meilę paslaptingai medinukų karalystei. Dabar jau sunku pasakyti, kuo dar išsiskyrė šis treneris iš kitų, paaukojusių šachmatams ne kelis dešimtmečius, o visą gyvenimą, išugdžiusių ne kelis kandidatus į meistrus, o ne vieną meistrą, didmeistrį. Gaila, nei Lietuvos šachmatų legenda V. Mikėnas, nei dabartinės Seimo narės V. Čmilytės treneris G. Rastenis, nei ilgai mažuosius vilniečius telkęs R. Fichmanas tokiais „vardo turnyrais“ dar neįamžinti. O dar knieti paklausti: kodėl niekas iš mūsų trenerio mokinių neįsijungia į šį kasmet sausį vykstantį „superturnyrą“, kodėl jie net neužsuka žvilgtelėti, kaip dabar kovų sūkuryje kaukši mediniai karaliai, kokius barjerus įveikia ristūnai žirgai, pagaliau kokie vunderkindai dabar pusdieniui užsuka į daug įvairių prizų žadančią Jonavą? Neįdomu? Netikra? Per daug pompastikos? Ne vienas iš anų laikų mohikanų jau turbūt seniai atsisveikino su 64 langelių karalyste, sudėjo ginklus, kiti užsidarė savo dramblio kaulo bokštuose, nes šachmatai – išskirtinai individualus sportas, nemėgstantis šurmulio ir dabar populiarių žaibo dvikovų, kai pralaimėti tenka laimėtinoje padėtyje, nes tau pristinga sekundžių, be to, susiremti su silpnesniais, kartais net pradedančiaisiais, net kelių madingų variantų neišmanančiais varžovais – tai žeminti savo kvalifikaciją. Taip, pigaus populiarumo sąskaita žeminti savo reitingų nesinori, tačiau visada atsiranda tokių, kurie seniai prarado savo sportinius ketinimus, ambicijas, norą išsilaikyti, tarkime, geriausių Lietuvos žaidėjų šimtuke ir iki žilos senatvės stumdo figūras bet kur, bet kada, su bet kuo.

Šiuo metu šachmatai Jonavoje gilioje stagnacijoje. Nejauki padėtis susidarė toli gražu ne po tarptautinio meistro A. Labucko žūties, o kur kas anksčiau, kai, anot a. a. J. Kriučkovo, ėmėme žaisti „ne pagal Bronšteiną“, t. y. neužsirašinėti savo ėjimų, nesimokyti iš klaidų, nesidomėti teorijos naujovėmis, o vietoj gyvų trenerių pasitelkėme kompiuterines programas. Daug kam šachmatai pasidarė paprasčiausiai nebeįdomūs, į turnyrus ateinama dėl trumpalaikio malonumo, nesiekiant nei aukštesnių reitingų, nei kūrybinių rezultatų. Gal dėl to ir paskutinis mūsų sporto mokyklos jau nebeegzistuojančio šachmatų skyriaus ugdytinis D. Abukavičius užmetė šį žaidimą, atsisakė vaikystėje puoselėtų ambicijų. Šiuo metu nesugebame sėkmingiau  pakonkuruoti nei apskrities seniūnijų pirmenybėse, nei proginėse išvykose kur nors į Kauną, Birštoną ar Panevėžį. Kaip ir panašaus likimo paliesti šaškininkai, blaškomės, nerasdami jaukios vietos įsikurti, susikaupti, o savo mieste keliskart per metus vykstančiuose rimtuose turnyruose, kaip ir šaškininkai, nesugebame net patekti į lyderių dešimtuką. Štai ir šiemet R. Banaičio batalijas laimėjęs marijampolietis moksleivis P. Pultinevičius, jau didmeistris, surinko 8 taškus iš 9 galimų ir toli pralenkė mūsų ginklų dar nesudedančius autsaiderius.

Ar dar ilgai virsime savo sultyse, žaisdami „ne pagal Bronšteiną“? Ar dar ilgai plosime kitų miestų žaidėjams, pasiglemžiantiems mūsų Savivaldybės, rėmėjų įsteigtus medalius, taures, piniginius prizus? Matyt, taip, jei net nesiteiksime žvilgtelėti į šiauliečio trenerio G. Plungės, beje, kadaise gražiai bendravusio su R. Banaičiu, atsivežtas ir išdėliotas knygas, kuriose sukaupta šio karališko žaidimo išmintis, šimtmečius siekianti strategija ir taktika, neretai visam gyvenimui žmogų užburianti 64 langelių magija.

Baigiant norisi sugrįžti prie D. Vaznonio svajonės. Ar pavyks kada nors Jonavos sporto arenoje surinkti 300 žaidėjų? Gal ir pavyks. Tik šachmatams toks rekordas – menka nauda.

Marius Glinskas

 

Web Analytics