Paskelbtas Renginiai

Laisvės gynėjų diena – tautos istorinis palikimas jaunajai kartai

Antradienis, 14 January 2020 09:52 Parašė 

29-oji Laisvės gynėjų diena visoje Lietuvoje buvo paminėta iškilmingais renginiais. Jonaviečiai, praėjusį pirmadienį susirinkę Panerių gatvėje prie memorialo žuvusiems partizanams ir paminklo laisvės gynėjams atminti, dalijosi prisiminimais, pagerbė Sausio 13-osios aukas, klausėsi politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“ dainuojamų dainų.

Prie memorialo

Minėjimas mūsų mieste prasidėjo aštuntą valandą ryto pilietinės iniciatyvos akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, uždegant žvakutes languose. Paskui Neries krantinę užpildė melodijos, primenančios apie šią svarbią datą kiekvienam mūsų krašto piliečiui.     

Memorialo teritoriją Jonavos kultūros centro (JKC) bendruomenė, politinių partijų atstovai, visuomeninės organizacijos ir įvairios įstaigos „pražydino“ neužmirštuolių žiedais, kurių pieva pasitiko visus, po šv. Mišių Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčioje atkeliavusius į renginio vietą.

Minėjimas buvo skirtas ne tik 1991-aisiais televizijos bokštą ir Parlamentą gynusiems žmonėms, bet ir visiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę savo miestuose ir miesteliuose, pokario partizanams, rezistencijos dalyviams ir kitiems, siekusiems gyventi nepriklausomoje tėvynėje.

Lietuvos kariuomenės Vaidoto bataliono kariams uždegus keturiolika aukurų, primenančių žuvusiuosius Sausio 13-ąją, nuaidėjo trys karių iššautos salvės: už Sausio 13-osios aukas ir jų artimuosius; už pokario partizanus, rezistencijos dalyvius ir visus Laisvės gynėjus; už lietuvių tautą ir laisvą Tėvynę Lietuvą.  Visi žuvusieji pagerbti Tylos minute, o paminklo papėdėje pražydo iš trispalvės spalvų sukomponuota puokštė, įsižiebė žvakių liepsnelės.

Pagarba žuvusiesiems

Rajono Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis akcentavo, kad  negalime būti abejingi Lietuvoje vykusiems ir vykstantiems įvykiams. „Šiandien mes kalbame ir turime kalbėti apie Lietuvą, apie Tėvynę, apie aukas, apie tuos žmones, kurie paaukojo savo gyvybę ir sveikatą, kurie paliko pačią didžiausią auką, kokią įmanoma palikti vardan laisvės ir Lietuvos – savo gyvybę ir sveikatą. Ir ne tik jie tapo auka. Mes stovime šalia žmonių atminimo, kurie tai darė anksčiau. Turime prisiminti tremtinių ir kalinių, kitų, kovojusių vardan laisvės, auką. Nesvarbu,  kokius simbolius mes benaudotume, kaip tai bedarytume – dalyvaudami bėgime, solidarizuodamiesi, giedodami ir degdami laužus, dainuodami ir puošdamiesi neužmirštuolėmis ar kitokiais veiksmais gerbdami Lietuvą ir jos laisvę, neturime ginčytis, kas iš mūsų geriau ar labiau išreiškia savo meilę Tėvynei. Tikiu, kad visos priemonės ir kiekvienas simbolis ateina iš visų mūsų širdžių. Jeigu jos yra tyros, o iš jų kalba meilė Lietuvai, tada visos yra tinkamos, – dalijosi mintimis vicemeras. – Jeigu nerandame žodžių, kokiais išreikšti pagarbą savo Tėvynei, paieškokime poetų, rašiusių apie Lietuvą, jos laisvę ir gynėjus – tikrai nepritrūksite žodžių, kuriais galite pasidalyti su kitais. Ačiū, kad atėjote, tikiu, kad kiekvienais metais susirinksime čia ir pagerbsime tuos žmones, kurie paaukojo savo gyvybę vardan to, jog galėtume džiaugtis gyvenimu ir būti visi kartu prie jiems iškilusio paminklo.“

Kariuomenės pozicija

Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Vaidoto bataliono vadas plk. lt. Artūras Purlys pabrėžė, kad Sausio 13-oji yra ypatinga diena. „Mums, kaip kariuomenės atstovams, ši data yra labai svarbi. Prieš 29-erius metus beginklė daugiatūkstantinė žmonių minia sugebėjo apginti mūsų valstybės interesus, išdrįso stovėti prieš ginkluotą priešą. Bet mums teko paaukoti keturiolika gyvybių. 29-eri metai istorijoje – nelabai didelis laikotarpis, bet mes privalome apie 1991-ųjų įvykius pasakoti jaunajai kartai, ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą. Toji pergalė – tai Lietuvos žmonių pergalė ir visos Lietuvos pergalė prieš agresorių. Lietuvos kariams aiškiname, kad ką tik besikurianti valstybė, neturėdama savo ginkluotųjų pajėgų, turėjo didelę valią priešintis. Ir civilių žmonių pagalba šie tikslai buvo pasiekti. Šiandien kuriame ir puoselėjame tokią Lietuvos kariuomenę, kurios tikslas – apginti šalies valstybę ir sienų vientisumą. Kiekvieną dieną būdami tarnyboje, atgrasome mūsų potencialų priešą nuo piktų kėslų – tokia mūsų paskirtis. Daugelis dalykų verčia susimąstyti: ar šiandien galėtume pasielgti taip, kaip pasielgė daugelis vyrų ir moterų 1991-aisiais? Linkiu, kad pilietiškumo jausmas niekada mūsų neapleistų,  būtume pasirengę apginti Lietuvos valstybę ir parodyti  tokią valią, kokią žmonės parodė prieš 29-erius metus“, – mintimis pasidalijo plk. lt. A. Purlys.

Jausmingi prisiminimai

Buvusi tremtinė, laisvės kovų dalyvė ir Sąjūdžio aktyvistė Veronika Gabužienė pateikė visą mūsų valstybės kovos už laisvę panoramą. Jonavietė priminė, jog lietuvių tauta niekada nepakluso okupantams:  „Per visą šimtmetį lietuviai priešinosi bet kokiai okupacijai, pradedant net nuo caro laikų, kai lietuviai pėsti buvo varomi į Sibirą.“

Ji apžvelgė pirmojo pasaulinio karo laikotarpį, savanorių norą ginti Lietuvos nepriklausomybę.  „Meilė Tėvynei ir pareigos jausmas ginti ir kovoti už laisvę ėjo iš kartos į kartą. Tai patvirtina ir antrojo pasaulinio karo okupacijos laikotarpis – prasidėjo tremtys be jokio teismo, be jokio nuosprendžio. Nė vienas okupantas mums netapo draugu. Juk jų tikslas buvo sunaikinti protą, sąžinę ir visus šviesuolius“, – teigė V. Gabužienė. 

Ji pabrėžė, kad Lietuva labai daug kentėjo, o jaunuoliai prisiekė Dievui ir Tėvynei – kovoti už Lietuvos laisvę. „Mūsų jauni vyrai tos priesaikos nesulaužė ir netapo išdavikais – garbingai žuvo Lietuvos laukuose, o išduotieji kentėjo lageriuose. Bet nebuvo jėgos, kuri sunaikintų lietuvių širdyse degantį laisvės troškimą. Sausio 13-ąją lietuviai įrodė visam pasauliui, kad už laisvę galima kovoti ir be ginklo. Tankai ir automatai jų neatbaidė – stovėjo, kad apgintų laisvę. Žinodami, kokia kaina ta laisvė buvo iškovota, turime visomis jėgomis ją puoselėti ir ginti, branginti mūsų Tėvynę Lietuvą. Neapleiskime savo Tėvynės giedodami himną ne tik lūpom, bet ir širdimi“, – ragino V. Gabužienė, pasisakymą baigdama poezijos posmais.

Pažintis su praeitimi

Pasak Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Jurgitos Serapinės, iki šiol Sausio 13-osios renginiai būdavo organizuojami įvairiose miesto erdvėse. Tačiau iškilus naujam paminklui, minėjimai perkelti į Panerių gatvę. „Kiekviena valstybinė šventė turi savo formą, tad kažko ypatingo sugalvoti negalima. Manau, kad svarbiausia yra pabendrauti, prisiminti tą kraupų laikmetį, pasiklausyti dainų, o jaunimui išgirsti iš liudytojų prisiminimus, kas prieš 29-erius metus vyko Lietuvoje“, – sakė ilgametę patirtį turinti J. Serapinė.

Renginio vedėja, JKC režisierė Jovita Rutkauskaitė prisipažino, kad tokio masto renginį jai tenka vesti pirmą kartą, bet pasidžiaugė, jog jis esąs pažintis su mūsų tautos skaudžių išgyvenimų istorija. Jai talkinęs karys Martynas Kviklys iš Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono teigė, kad jam minima data yra labai svarbi. „1991-aisiais aš dar nebuvau gimęs, tad apie įvykius žinau tik iš pasakojimų. Sausio 13-oji asmeniškai man – labai svarbus visos lietuvių tautos istorinis palikimas. Mane žavi žmonių drąsa ir susitelkimas prieš ginkluotą okupacinę kariuomenę. Gerai, kad įvykių liudininkai savo prisiminimais pasidalija su jaunąja karta“, – dalijosi mintimis jaunuolis.

JKC vadovaujantis Sergejus Jefimenka 1991-ųjų įvykius stebėjo televizijos ekrane. „Tai buvo baisu ir neįtikėtina, kad Lietuvoje gali vykti tokie baisūs dalykai,  Prisimenu, mieste ir namuose tvyrojo baimė ir nerimas, tėvai neleido net iš namų išeiti. Labai norisi, kad tokie įvykiai niekada nebepasikartotų“, – mintijo jis.

Sausio 13-osios renginyje skambėjo choro „Viltis“ dainos, o minėjimą baigė vokalinio ansamblio „Sunrise“ daina „Laisvė“, sukurta pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius.

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics