Paskelbtas Renginiai

Nuo saldžiarūgščių peizažų iki atgrasių monstrų

Penktadienis, 03 January 2020 12:07 Parašė 

Kultūros centro Meno galerijoje veikianti tradicinė rajono menininkų paroda stebina šiemet nebent tuo, kad atidaryta gerokai anksčiau, ne paskutinėmis metų dienomis, o kai kurie anonse išvardintieji asmenys, matyt, paskutinę minutę persigalvojo ir taip ir neišdrįso parodyti profesionalaus meno pasiilgusiems jonaviečiams savo darbų.

Kur bepasidairysi, vyrauja tradicinė tapyba. Ne vienas paveikslas jau anksčiau matytas, eksponuotas, nors iki šiol gyvavo nerašyta taisyklė – rodyti tik naujus, dar dažais kvepiančius. Parodą simboliškai atveria Auksės Draugelienės „Užrakintos svajonės“ – savotiška užuomina į jos pačios ir, be abejo, kitų meno žmonių prislopintą galimybę išsiveržti iš kasdienės aplinkos, buitinių apribojimų ir stereotipų. Įdomu, kad beveik ten pat, fojė, galima išvysti vieną vilnietės Rasos Didaitės fotografiją, įamžinusią dvi surištas medžio šakas ir gražiai papildančią jonavietės kodą su raktu. „Surišau atsiminimų rankas, kad nepasmaugtų manęs“,- ten bylojama.

Savo miesto temai ištikimas Eugenijus Lugovojus kaskart naujai mažosios grafikos lakštuose atranda virš Neries palinkusius medžius, jų senstančių rankų – stagarėjančių šakų linijas. Tuo tarpu iš plačių formatų į minimalizmą pasukęs Aidaras Merkevičius, ko gero, akiai mielesnis nei anksčiau. Senamiesčiai – neišsemiama dailininkų kūrybos duona, tad atrasti juose „kitą kampą“ – ne tik Aidaro, bet ir jo jaunystės mokytojo Vytauto Buto ganėtinai sėkmingai eksploatuojama tema. Pastarasis, beje, šiemet savo erdvę papildo ir niekieno dar neatrastomis miškų laukymėmis, kemsynais. Šios vietos – tai ir savotiška metafora, vidinis kūrėjo išsinarpliojimas iš jį supančių demonų.

Patraukia Ingos Šišovienės alegoriniai darbai, kuriuose tuščia erdvė netampa „tuštybe“, o dvelkia prasminga energija, kvietimu pačiam įprasminti įrėmintą spalvų žaismą. Vladimiras Nikonovas ir toliau reanimuoja senienas. Net iš tuščio dujų baliono jo sukonstruota stalo lempa šviečia ir skleidžia iliuzorišką, kone iš Žiulio Verno romanų atplaukiančią nuotaiką.

Atskira kalba apie Editos Danielienės keramikos eksponatus. Jos ant medžio pagrindo išrikiuotos skrybelėtų damų gėlių galvomis figūros – dar vienas pedagogės kūrybinis laimėjimas. Tuo tarpu metalui ištikimas Andrius Šukutis griebiasi, atrodo, viso pasaulio konstruktoriams rūpimos užduoties – sustabdyti skubantį laiką. Stebint jo laikrodį – paukštį su ilgu snapu ir ilga švytuoklės uodega, atrodo, nusikeli į XIX a. senolių gryčią ir vaiko akimis, dar nesuvokdamas beprotiško sekundžių tiksėjimo, įsistebeiliji į tą vienintelį ant sienos judantį mechanizmą.

Saulius Sabaitis bando įtikinti, kad moters kūno linijose atpažįstami net metų laikai. Įdomu, bet, atrodo, nieko naujo. O štai Vaidas Butas vėl stebina realios gamtos atšvaitais vienišo mediatoriaus pasąmonėje, jo technika – paprasta, stilius – seniai atrastas, originalus ir pakerintis. Lygiai tokia pat ištikima savo braižui Danutė Linkevičienė. Jos parodą uždaranti „Reminiscencija“ tiek žaisminga, kad norėtųsi čia, pirmapradėje erdvėje, apsigyventi ir pajusti nuo bet kokio purvo, kičo ir įmantrių kvailybių apvalyto pasaulio alpulį.

Galerijos užuolankoje – keistas, vizualiai atgrasus, bet viduje – tuščias ir it muilo burbulas išsipūtęs objektas, pavadintas „Imperija“. Tai Felikso Paulausko instaliacija, imituojanti smurto ir prievartos monstrą, kurio galima ir bijoti, ir nepaisyti. Išmoningas autorius, atrodo, praplečia mūsų gerokai priblėsusią istorinę savimonę ir neleidžia „užsižaisti“ menais.

Marius Glinskas

Atnaujinta Penktadienis, 03 January 2020 12:17
Web Analytics