Paskelbtas Miesto naujienos

Eglė Galimovienė: „Sportuoti niekada nevėlu...“

Trečiadienis, 11 December 2019 12:24 Parašė 

Gyvenimo kelias

Viena tokių yra jonaviečių Galimovu šeima, kuri mėgsta sportą ne tik žiūrėti per televizorių, bet ir patys puoselėja aktyvų gyvenimo būdą. Rimvydą ir Eglę Galimovus sportu besidomintys žmonės pažįsta kaip bėgikus, o pamatyti gali ilgų nuotolių bėgimo trasose.  

Šįkart plačiau norime pakalbėti apie Eglę Galimovienę. Per ketvirtą dešimtį perkopusi sporto entuziastė gimė Vandžiogalos kaime, Kauno rajone. Sulaukusi vos trejų Eglė tapo Jonavos rajono gyventoja, nes tėvai atsikraustė į Šveicarijos kaimą.

„Tėvai – Vaidotas ir Aldona – ne tik kad nebuvo labai sportiški, bet paprasčiausiai tam neturėjo laiko. Gyvenome ūkiškai, - prisiminė Eglė. – Pati nuo mažens domėjausi sportu, bėgiojau jau  mokyklos laikais ir labiau patikdavo trumpos distancijos. Įvairias sporto šakas išbandžiau jau suaugus - bandžiau ir netradicines sporto šakas. Buvo treniruokliai, pilatesas, aerobika, na ir lengvoji atletika. Teko įsitraukti ir į fit box. Tai treniruočių programa, skirta įvairaus amžiaus tiek vyrams, tiek moterims, norintiems sustiprinti visus kūno raumenis, pašalinti neigiamas emocijas bei įgyti pasitikėjimo savo jėgomis. Treniruotės metu gerinamas bendras fizinis parengtumas, raumenų ištvermė, koordinacija bei mokoma bokso technikos“.

Šveicarijoje Eglė baigė pradinę mokyklą, vėliau – Jonavos ketvirtąją vidurinę mokyklą (dabar – Senamiesčio gimnazija). Mokslus Eglė pratęsė Kauno kolegijoje, įgydama geodezijos inžinierės (bakalauras) specialybę bei A. Stulginskio universitete, kur tapo GIS (geoinformacinių sistemos) inžiniere (magistre). Pastaruoju metu nuo 2008 metų dirba Jonavos rajono savivaldybėje vyriausiąja specialiste.

Pasirinkimo įvairovė

Kaip ir dauguma žmonių, vaikystėje ar jaunystėje mėgo užsiimti sportu. Ne išimtis ir Eglė, kuri mokykloje mėgo sportuoti, o tai palaipsniui išaugo į didesnį sportą. Miklesni, greitesni vaikai savo klases, mokyklas atstovaudavo rajoninėse ar respublikinėse varžybose, nepriklausomai kokią sporto šaką mėgai. Mokykloje Eglei teko dalyvauti daugeliui žinomose Spanėnų kroso bėgimuose, kurisoe pavykdavo iškovoti prizines vietas. Lengvoji atletika Eglei buvo arčiau širdies, nors noro išmėginti jegas ir kitur mergina nestokojo. 

Lakui bėgant susikūrė šeima, o augant vaikams nebuvo galimybių intensyviai sportuoti kaip dabar. Ir tik užaugus vaikams Eglė prisiminė ankstesnius pomėgius.

Kelias lengvojoje atletikoje – bėgimas

„Atsirado noras vėl save išmėginti bėgime, nes abiems su vyru Rimvydu patiko ir patinka ši lengvosios atletikos atšaka“ - apie save pasakojo E. Galimovienė.

„O rimtesnė  pradžia manyčiau buvo 2015 metai, kai Jonavoje vyko paramos bėgimas, kai teko įveikti vos kelis kilometrus. Bėgime už Elzytę buvau pirma. Tada mane „užmatė“ viena bėgimo klubo narė, pakviesdama kartu treniruotis. Tačiau už būrimąsi ir treniruotes turėčiau padėkoti dar vienam bėgimo entuziastui Petrui Vansevičiui. Anksčiau buvo laikas, kai bėgimo klubo nariams buvo bendros treniruotės ir rinkdavomės prie vėliavos. Tačiau dabar greičiai yra skirtingi, todėl kartu bėgioti jau nebeišeina. Tad tas rimtesnis užsiėmimas bėgimu buvo prieš ketverius metus, kai dažnai treniruodavausi ir jau vykdavau į varžybas su pajėgiais varžovais“- pradžią prisiminė sportininkė.

Pasak Eglės, pradžioje jos treneriu buvo vyras Rimvydas, kuris, kai pati patingėdavo, tiesiog „priversdavo“ susiimti ir eiti pabėgioti. Nenorėdavo lįsti į lauką, kai būdavo šalta ar labai prastas oras, bet Rimvydą ir galima pavadinti pirmuoju treneriu. Tačiau laikui bėgant ir gerėjant rezultatams, bėgikė norėjo kažkokios disciplinos, patarimų, todėl sugalvojo pati pakalbinti  vieną profesionalų bėgiką, kuris savo patarimais padėjo bei sudarė jai programą bėgimui.  

„Prisipažinsiu, esu tinginė, bet pareiginga tinginė (juokiasi). Pagal programą man patinka, nes jaučiu atsakomybę, kad turiu išbėgti. Aišku būna, kad ir nukrypstu, bet programa tam ir yra, kad kartais galima nukrypti“ - kalbėjo pašnekovė.

Įspūdžiai sporte ir pasiekimai

Eglė Galimovienė vienareikšmiai teigia, kad smagiausia būna varžybose, kai susirenka bendraminčiai.  „Per  tiek metų vienas kitą pažįstam ir puikiai sutariam ir su kitų klubų bėgikais. Smagu susitikti, apsikabinti su draugais, pakalbėti, prisiminti ir aptarti įvairias varžybas“ - pasidžiaugė bėgikė.

Pasiekimų Eglė prisiminė įvairių, tačiau daugiausia savo amžiaus grupėje. Pasak bėgikės ne tiek didžiausias pasiekimas, kiek tikslas  buvo šiais metais sudalyvauti Lietuvos bėgimo taurės visuose 17 etapų. Čia varžomasi ne tik tarp klubų, bet dėl trijų vietų vyrų ir moterų grupėse. Sportininkai jau gavo ne tik sportinius batelius, bet ir kelialapius į kitų metų Italijoje vyksiantį Milano maratoną, kur apmokama kelionė, apgyvendinimas, registracija. 

Pomėgiai  ir šeima

Eglė ir Rimvydas Galimovai laisvu laiku sportuoja ir didžiąją dalį jo praleidžia bėgdami įvairiausius  nuotolius ne tik treniruotėse, bet ir varžybose. Eglės vyras dar lankosi atletinėje salėje, o pati užsiima pilatesu. Tuo tarpu abu sūnūs taip pat seka tėvų pėdomis. Sūnus Žilvinas ne tik dirba kūno kultūros ir sporto centre, bet yra „užkietėjęs“ tinklinio fanatikas. Pats mėgėjiškai ne tik žaidžia, bet ir teisėjauja. Jaunėlis Domantas yra išmėginęs įvairius sportus, o bėgime atstovauja mokyklą įvairiose varžybose.Aktyviai įsitraukus į bėgimą, E. Galimovienė turėdamas laisvo laiko nepamiršta savo hobio. Ji stengiasi pasimėgauti ir žiemos sporto malonumais. Nuolat, pagal galimybes, vyksta į Liepkalnį ar į kalnus Slovakijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, kur adrenalino semiasi nusileisdama nuo ilgų ir aukštų trasų.

Atėnų maratonas

Atskirai Eglė papasakojo apie tai, apie ką anksčiau net svajoti nedrįso. Ogi, kilo mintis įveikti ir maratoną. „Kažkada esu sakiusi draugėms, jei kada sugalvosiu bėgti maratoną – „išvežkit“, - juokėsi  pašnekovė. – Bet jei jau bėgsiu, tai tik ten, kur gimė antikinė Olimpiada – Atėnuose, net nežinodama, kokia tai trasa. Vėliau sakiau, kokia aš bėgikė, jei nepabadžius bėgti maratoną, reikia... Pirmas, sakiau ir galbūt paskutinis, bet tai turi būti Atėnai.  Siekis buvo tilpti į 4 valandas. Pasiruošti buvo sunkiau, nes buvo daug bėgimo taurės etapų, kiekvieną savaitgalį vis kitam Lietuvos mieste. Bijojau labai, nes tik po to sužinojau, kokia trasa laukia. Šis maratonas laikomas sunkiausiu tarp žymių pasaulio maratonų“.

Kaip prisiminimais apie šias varžybas dalinosi Eglė, adrenalino buvo daug. Visas bėgimas iš Maratono miestelio į Atėnų „Panathinaikos“ stadioną vyko beveik į kalną, tačiau susikaupti leido didžiulis palaikymas, padrąsinimas iš vyro, klubo narių, kitų bėgikų. Morališkai nuteikinėjo ir bėgimo programą  sudaręs profesionalus sportininkas, kuris prieš varžybas drąsino kalbant telefonu. Tikino, kad bus viskas gerai, nors tai pirmasis maratonas ir jis augintas, brandintas ir kaip bebūtų, jis – TAVO pirmas ir bus įsimintinas.

„O ir buvo jis tikrai įsimintas ir nebebuvo to didelio jaudulio ir nerimo, - optimistiškai savo pirmąjį maratoną prisiminė bėgikė. - Norėjosi bėgti ir mėgautis kiekvienu kilometru ir nebuvo jis sunkus, o  ir  tikslas buvo pasiektas – 3:51:10. Aišku, pirmą bėgant nežinai kas gali nutikt, tai tikrai taupiausi. Vyras buvo mano bėgimo peiseris (Peiseris (angl. pacer, iš žodžio pace = tempas), tai toks žmogus, kuris reguliuoja bėgiko tempą ilgoje distancijoje, kuris, įtariu, labiau už mane pergyveno nei aš. Jis sakydavo: pristabdome.  Paduodavo vandens, „geliukų“ ir t.t. Didžiausias ačiū jam. Kilometrai „ritosi“ gan lengvai ir greitai. Žmonių palaikymas, muzika, vaizdai… 40 km jau norėjau, kad jis baigtųsi. Paskutiniai 2 km tęsėsi ilgiausi. 

Taip aš prabėgau savo pirmąjį maratoną ir pasakiau: pirmas, bet ne paskutinis. Prabėgus, taip atsisėdom abu su vyru ir pasikelti jau buvo sunku. Gavom savo nusipelnytus medalius, išėjom iš to žymiojo stadiono, nes bėgikų begalė,  apie 17000, kurie baigė maratono nuotolį. 

Iš tikro tik kitą dieną susivokiau, kas įvyko, kad aš jį prabėgau. Vis norėjosi grįžti ir grįžti į tą stadioną, ėjau kitą dieną ten, ėjau dar kitą ir vakare… daug žmonių eidavo, su medaliais, fotografuodavosi. Be abejo ir aš.  Čia puikia tinka mano mėgstama Og Mandino frazė: „Gyvenime reikėtų siekti dviejų dalykų: pirmas – gauti, ko nori; antras – tuo džiaugtis.“ 

Ateities planai

Artimiausiu metu, kaip bėgikės planai jau sudėlioti. Aišku, Eglė Galimovienė toliau užsibrėžusi tikslą šioje sporto šakoje tobulėti bei išvengti traumų. Balandį jos laukia jau išsikovotas varžybose Milano maratonas, vėliau – Vilniaus maratonas. Kaip juokavo pati sportininkė, jai privalu pagaliau ir Lietuvoje įveikti maratoną. Kitais metais vėl lauks nauji sezonai Lietuvos bėgimo taurės ir Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos renginiuose. Šiais metais planuose yra dar sudalyvauti dvigubo pusmaratonio bėgime Survilų sodyboje.

„Mano pirmas maratonas buvo tik dabar, bet galiu teigti, kad sportuoti niekada nevėlu, svarbiausia, noras, užsispyrimas“, - apibendrindama pokalbį samprotavo bėgikė, sau pritaikydama ir dar vieną frazę.

Pati didžiausia pergalė – nugalėti save

Platonas

Gytis RAMANAUSKAS

Web Analytics