Paskelbtas Laisvalaikis

Prokuroras V. Jaroščenka Lietuvos į Kiniją nekeistų

Pirmadienis, 25 November 2019 08:33 Parašė 
V. Jaroščenko (kairėje) su šeima laidoje apie maisto gaminimą, laida buvo rodoma per Pekino televiziją. V. Jaroščenko (kairėje) su šeima laidoje apie maisto gaminimą, laida buvo rodoma per Pekino televiziją.

Jonavoje gyvenantis teisininkas Vitalijus Jaroščenka nuo jaunystės mokėsi kinų kalbos, domėjosi kinų filosofija, ieškojo galimybių iš arčiau pažinti šią tolimą valstybę. 2014-aisiais atsiradus progai dirbti transporto atašė Kinijoje, jis su šeima trejus metus gyveno Pekine. Jonavietis sutiko pasidalyti įspūdžiais, patirtais svečioje šalyje.

Kelias į tikslą

Pasak pašnekovo, šis išvykimas į ekonomiškai stiprią valstybę, jam nebuvo netikėtas. Kinijos hieroglifai vaikiną pakerėjo tarnybos tarybinėje armijoje metais. Žurnale „Mokslas ir religija“ suradęs straipsnį apie kinų filosofiją, susidomėjo nesuprantamu raštu ir ėmė ieškoti, kas išverstų hieroglifus į jam suvokiamą kalbą.

Atlikęs prievolę kariuomenėje ir grįžęs studijuoti į Žemės ūkio akademiją, jis išsikėlė tikslą žūtbūt išmokti kinų kalbą. Kauno viešojoje bibliotekoje radęs kinų kalbos vadovėlį, kibo mokytis. Iš pradžių mokėsi hieroglifų rašybos.

„Ėmiau mokytis hieroglifų reikšmes, jie pasirodo turintys savo tvarką – pagrindinių hieroglifų yra apie 150, o iš jų jau yra dėliojami kiti. Kiekvienas pagrindinis hieroglifas turi savo prasmę – žemę, saulę, žmogų, paukštį ir t.t. Ir kai mokiniesi sudėtinių hieroglifų, įsimeni, kad jie yra sudaryti iš žmogaus ir garso, moters ir vaiko ir pan. taip išmoksti ne tik hieroglifą, bet ir jame užšifruotą prasmę. Tam, kad skaityti, teigiama, kad reikia žinoti 5000 hieroglifų. O aplamai, imperatoriaus Kan Si žodyne buvo surinkta apie 50 000 hieroglifų. Su tarimu buvo kitaip. Kiekvienas hieroglifas tariamas skiemeniu. Tačiau pats skiemuo gali būti ištartas keturiais tonais, o tai jau skirtingos reikšmės, atitinkamai ir skirtingai užrašoma. Todėl be gyvos kalbos, bendravimo su pašnekovu įsisavinti žinias buvo neįmanoma, – prisipažįsta jonavietis. – 1991 metais Rotušės antikvariate pamatęs didįjį kinų-rusų kalbų žodyną, paprašiau iš mamos pinigų, nes stipendijos tam pilnai nepakako, ir, dar būdamas studentas, jį nusipirkau. Troškimas gilintis į kinų kalbos paslaptis buvo labai didelis – norėjau ją gerai įvaldyti.“

Išgirdęs apie studentų mainus, 1996-aisiais jau dalyvavo atrankoje ir sulaukė patvirtinimo važiuoti į Kiniją. Jokių abejonių nekilo – surinkęs reikiamą sumą pinigų, dešimt mėnesių Pekine V. Jaroščenka mokėsi kinų kalbos, kurią  sudarė trys pagrindiniai dalykai – kinų kalbos gramatika ir rašymas, klausymas ir skaitymas. Visas išmoktas žinias buvo galima pritaikyti tiesiogiai kalbinėje aplinkoje. Po trijų mėnesių jau buvo galima pradėti megzti pokalbį su kinais, o po šešių – suprantamai klabėti. Sugrįžęs į Jonavą, toliau savarankiškai tobulino įgytas žinias, tam parsisiuntė iš Kinijos vadovėlius.

Dirbdamas Jonavos prokuratūroje, skaitydamas teisės aktus, 2006 m. pamatė Vyriausybės nutarimą apie Pekine steigiamą komercijos atašė etatą. „Nuo 2007-ųjų kelis kartus teikiau dokumentus  konkursui, bet vis kažkas neatitikdavo. Pagaliau 2014 metais praėjau konkursą ir buvau paskirtas transporto atašė Kinijoje“, – kelią į vilties išsipildymą prisimena prokuroras V. Jaroščenka.

Pasikeitęs Pekinas

Pašnekovas prisipažįsta, kad jį labai nustebino pasikeitusi Kinijos sostinė.
„Sugrįžti į Pekiną po 18 metų buvo labai įdomu. Bet, atvirai kalbant, aš pats miesto nebepažinau – įvykę didžiuliai pokyčiai. Mano planai važinėti dviračiu sužlugo – zuja milijonai automobilių, matyti daug elektrinių motorolerių, o dviračiai tarsi ištirpę šioje milžiniškoje masėje“, – neslepia nuostabos jonavietis.

Teisininko nuomone, nebelieka to senojo, tradicinio Pekino. Imperatorių laikais pastatai negalėjo būti aukštesni už imperatoriaus, todėl senamiestyje bei miesto pakraščiuose dominavo 1-2 aukštų senoji statyba. Senamiestyje dar yra saugoma senoji architektūra, o kitur buvusius žemaaukščius keičia nuo keliolikos iki dvidešimt kelių aukštų dangoraižiai. V. Jaroščenkos šeima iš pradžių įsikūrė 11-ame, vėliau persikėlė į butą 7-ame aukšte.

„Man, mokančiam kinų kalbą, nebuvo sunku bendrauti, o žmonai reikėjo nemažai kantrybės, kad galėtų nusipirkti produktų parduotuvėse ar ko nors paklausti gatvėje. Anglų kalbos mokėjimas duoda labai mažai naudos, nes angliškai kalba tik tam tikros aplinkos žmonės. Tačiau vėliau ji pradėjo lankyti kinų kalbos kursus, rengiamus du kartus per savaitę užsienio diplomatams. Pamažu, bendraudama su vietos gyventojais, išmoko šios sudėtingos kalbos“, – sako prokuroras, pridurdamas, kad sudėtingiau buvo trims dukroms, kurios pateko į joms nepažįstamą aplinką. Bet jos šauniai su tuo susitvarkė, išmoko ne tik anglų kalbos, bet pramoko kalbėti ir kinų kalba.

Laiko skirtumas

Pekinas, turintis per 20 milijonų gyventojų, nuo Lietuvos nutolęs maždaug 6500 kilometrų, įsikūręs tarp kalnų, iš kurių kartais atpūsdavo kalnų smėlio dulkių. V. Jaroščenka pasidžiaugė, kad per trejus metus didelė smėlio audra užklupo tik vieną kartą.  

„Maždaug nuo lapkričio 9 dienos atkeliauja šalti, sibiriniai orai, prasideda žiema, bet sniegu pasidžiaugti galima maždaug apie savaitę. Oro temperatūra panaši į mūsų šalies, tačiau juntami labai dideli oro svyravimai tarp ryto ir dienos. Auštant oras itin atvėsta, o dieną būna ganėtinai šilta. Vasara, prasidedanti maždaug mėnesiu anksčiau, negaili karščių. Prieš porą dešimtmečių augalai žiedus išskleisdavo balandžio mėnesį, o dabar pražysta ir kovo mėnesį. Kinų naujieji metai (arba pavasario šventė) pagal mėnulio  kalendorių kiekvienais švenčiam vis skirtingą dieną nuo sausio pabaigos iki vasario pradžios. Dvi savaites Kinijoje vyksta masinė žmonių migracija į gimtąsias vietas ir atgal. Po mėnesio į Pekiną ateina pavasaris“, – supažindina pašnekovas.

Atvykėliams iš Lietuvos teko priprasti ir prie pasikeitusios laiko juostos. „Su draugais ir artimaisiais Jonavoje bendraudavau dažniausiai elektroniniu paštu, nes skambutį telefonu turėdavau priderinti prie Lietuvos laiko. Sakykime, kai darbą pradėdavau 9 valandą Pekino laiku,  Lietuvoje tuo metu būdavo apie 3 valanda nakties, kai visi dar miegodavo. Nežadinsi juk žmonių“, – šmaikštauja jis.

Maisto įvairovė

Kalbėdamas apie maitinimąsi, V. Jaroščenka pajuokauja, kad kinai mėgsta pavalgyti. „Maistas – pagrindinis jų dalykas. Atėjus pietų metui, kavines užplūsta vietos gyventojai. Namuose gamina mažiau, nes didelė pasiūla, todėl kinai mėgaujasi viešųjų įstaigų patiekalais“, – teigia jis.

Anot prokuroro, Pekine daug įvairių regionų virtuvių – Šiaurės rytų, Šanchajaus, Guanduno, Sučuanio, uigurų, korėjiečių ir kitų, dažnai maistas greitai ruošiamas ant karštos ugnies, mėsa apkepinama su daržovėmis, dedama įvairių prieskonių, mėgstami mėsos subproduktai – šonkauliai, sparneliai ir pan., garnyras – makaronai arba ryžiai, taip pat troškiniai ne tik mums įprastai vandenyje, bet ir sojoje ir pan. Visų virtuvių nenupasakosi, palaipsniui atsirenki, kas tinka mūsų skoniui arba tiesiog pripranti prie vietinio. „ Nustebome, sužinoję, kad  sparneliai, šonkauliai, vištų kojelės Pekine yra kur kas brangesnės už grynos mėsos patiekalus. Matyt taip yra todėl, kad jų paklausa didesnė. Apskritai parduotuvėse pirkdavome tuos maisto produktus, kurie nebuvo tokie paklausūs tarp vietininkių.  Matydami, kad kai kurias maisto prekes vietos gyventojai itin mielai perka, paragavę supratome, kad jie mums netinka – rinkdavomės tuos, kurių paklausa mažesnė. Vieną kartą pamatėme panašių į mūsiškas dešrelių  - nusipirkome, vaikai apsidžiaugę paragavo ir padėjo – jos buvo saldžios. Tiek restoranuose, tiek parduotuvėse galima nusipirkti maisto, kuris atitiktų mūsų skonį, tik tam reikia laiko.“

Apie oro taršą

Kinija – tarsi didžiulis fabrikas, kuriame labai išvystyta pramonė, todėl čia itin aktuali užterštumo problema. Skatindama kaimo plėtrą, kinų Vyriausybė leido vystyti pramoninę gamybą provincijose. Taip pradėjo veiklą baldų, batų įmonės, labai teršiančios aplinką.

„Buvo atkreiptas dėmesys į didelę oro taršą, o fabrikai tiesiog uždaryti ir perkelti į kitas vietas. Tai leido žymiai sumažinti taršą Pekine. Pačiame Pekine registruota apie 6 milijonus automobilių. Pastaraisiais metais griežtinami reikalavimai importiniam transportui, vyksta itin griežtos patikros, reikalaujama atsisakyti dyzelinių variklių. Didžiosios automobilių gamyklos palaipsniui atsisako dyzelinių lengvųjų automobilių gamybos, pereina prie hibridinių ar elektromobilių. Jau dabar Pekine daug elektrinių motorolerių, kurių baterijos leidžia nuvažiuoti 30-50 kilometrų be pakrovimo.“, – pastebi prokuroras.

Beje, jis teigia, kad daugelis vairuotojų važiuodami ir manevruodami nelabai paiso kelių eismo taisyklių, tačiau avarijų palyginti nedaug, nes jie greit nelaksto, važiuoja atsargiai, dairosi, kur „pralįsti“, užimti laisvą vietą, elgiasi taip, kaip kiekvienam patogiau, o motoroleriai kartais išdrįsta judėti ir prieš eismą“. 

V. Jaroščenka atkreipia dėmesį į išaugusias nekilnojamojo turto kainas. „Pekine būstai yra labai brangūs, nes po 2008-aisiai vykusios olimpiados jų kainos pradėjo pastebimai kilti. Per metus nekilnojamasis turtas pabrangsta apie 10 procentų. Ne visi kinai finansiškai yra pajėgūs nusipirkti nuosavą butą, todėl daugelis šeimų juos nuomojasi. Darbuotojo alga Pekine per mėnesį siekia nuo 1000 eurų. Kinija – greit ekonominiu ir industriniu požiūriu besivystanti ir stiprėjanti valstybė, savo pajėgumus, kartu su prekėmis, darbo jėga ir finansais jau pernešanti už šalies ribų“, – apibendrina pašnekovas.

Gimtinės trauka

Pašnekovas sako, kad, gyvendamas Kinijoje, nepajuto didelio diskomforto, nepastebėjo agresyvumo, net ir vakarais drąsiai vaikščiojo Pekino gatvėmis. Laisvalaikis suteikė galimybę aplankyti nemažai senosios architektūros pastatų, šventovių, muziejų, kultūrinių renginių. Atrodytų viskas puiku – šeima išmoko kalbėti kinų kalba, prie svetimos aplinkos priprato visos trys dukros, bet Lietuvos ilgesys nesusilpnėjo.

„Gyvendamas už kelių tūkstančių kilometrų nuo savo krašto, jo pasiilgsti, reikia kažkokio šviežumo, ypač žalumos, kurios Pekino centre vis tik yra ribota. Pas mus prie namų dar žaliuoja žolė, o ten – dar dažnai tik betonas. Naujų išplanavimų mikrorajonuose jau atsiranda ir daugiau augmenijos, o prie senesnės statybos  daugiabučių – betonas ir asfaltas. Namai traukia sugrįžti. Jeigu pasitaikytų proga, dar sutikčiau Pekine padirbėti kokius 3–5 metus, nes ilgesnis buvimas vargina. Tačiau visam laikui Lietuvos į Kiniją tikrai nekeisčiau“, – patikina Vilniaus  apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroras V. Jaroščenka.

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics