Paskelbtas Miesto naujienos

Edukologė Rasa: „Man patinka stiprios asmenybės“

Ketvirtadienis, 24 October 2019 08:18 Parašė 

Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus skyriaus etninės kultūros puoselėtoja Rasa Kulytė-Libienė atvirai sako išgyvenanti prasmingą ir džiugų laikotarpį. „Noriu, kad mokiniai, atėję į muziejų, patirtų kuo daugiau džiaugsmo, noriu, kad sąvoka „etninė kultūra“  jiems keltų geras emocijas. Senelių, prosenelių, giminės patirtis gyvena mumyse, net jeigu jų ir nepažinojome. Manau, mūsų pareiga  prisiminti jų gyvenimus, jų darbus, prisiminti, ko jie išmokė, ką paliko, ką davė giminei, bendruomenei.  Perimdami tūkstantmečius kauptą jų išmintį, padarytume mažiau klaidų“, – pabrėžia ji.

Vaikystės metai

Gatvėje pasisveikindami su pažįstamu žmogumi, nė nepagalvojame, kokius lobius jis nešioja savo širdyje, nesusimąstome apie jo vidinio pasaulio turtus, kuriuos galime pamatyti tik bendraudami su asmeniu. Tokia yra ir Rasa, į Jonavą atkakusi iš ežeringo Zarasų krašto.

Anot pašnekovės, vaikystės metai paliko neišdildomų prisiminimų, o vasaros, savaitgaliai, praleisti kaime pas senelius, buvo labai svarbūs jos gyvenime. „Tos pievos, sodai, miškai mane augino. Ir dabar aš negaliu gyventi be gamtos – reikia laukų platybės, žemės, vėjo, žolynų. Mieste man darosi trošku“, – mintija Rasa.

Moters teigimu, vaikystės patirtys suformavo šiandienę jos poziciją į darbą. „Prisimenu, kaip  seneliai mums su sese padarė mažus grėbliukus, naščius, nupynė krepšiukus.  Buvo smagu dirbti kartu su suaugusiaisiais, o šiandien gera apie tuos darbus kalbėtis. Mama su tėčiu ir dabar yra pagrindiniai etnografinės medžiagos pateikėjai. Užsirašau viską, ką jie pasakoja apie šeimos šventes, valgius, kaimo vakarėlius, talkų ir patalkių tradicijas. Mamytė mane išmokė saugoti ir branginti šeimą. Abu tėvai – darbštumo, ištvermės, pagarbos žmogui pavyzdžiai, suformavę darbo įgūdžius, kuriuos galėjau perkelti į kitą sritį ir erdvę“, – nusišypso Jonavoje gyvenanti moteris.

Paviliojo etninė kultūra

Mintyse dažnai suskamba tėčio, puikaus šaškininko ir literato, pasakyti žodžiai, kad „gyvenimas – tarsi šaškės: atlikai ėjimą – ir kelio atgal nėra“. Šis teiginys turėjo įtakos ir pasirenkant pradinių klasių mokytojos specialybę. „Apsispręsti padėjo ir mudviejų su sese žaidžiami „mokyklos“ žaidimai. Abi įsigijome pedagogių specialybes. Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, atitekėjau į Jonavą, kurią greitai pamilau, nes tai strategiškai gera vieta, puiki vieta tobulėti. Darbas „Kregždutės“ mokykloje, vėliau Justino Vareikio pagrindinėje mokykloje mane sustiprino, čia mokiausi mylėti, visi sukaupti įgūdžiai labai praverčia dabar, dirbant muziejuje“, – prisipažįsta ji.

Etninė kultūra Rasą nuolat viliojo. Troškimas studijuoti tautos papročius nuvedė ją į Vytauto Didžiojo universitetą, etnologijos ir folkloristikos studijas, kurios suformavo  profesionalų požiūrį į etninę kultūrą. Prieš trejus metus rašydama VDU magistro darbą, objektu Rasa pasirinko tėčio Rimanto Kulio sveikinamąsias kalbas, sukurtas  šeimos nariams, giminėms įvairių jubiliejų proga. Jis yra parengęs ir porą rankraščių apie šaškes, užrašęs savo prisiminimus.

Nuveikti darbai

R. Kulytės-Libienės pastebėjimu, vedant edukacijas, svarbiausia – sukurti ryšį su auditorija ir ją gerbti. Aukščiausia pagarbos išraiška – pasiruošimas pamokai. Edukacinių programų parengimui, tobulinimui Rasa skiria didžiąją savo laisvalaikio dalį. „Edukacinių programų kūrimas – labai kūrybiškas darbas, o kūrybai reikia laisvės ir erdvės. Pati galiu pasirinkti edukacijų temas, pati galiu spręsti, kokiu formatu jas pateikti mokiniams – tai man labai svarbu. Už supratimą, pagalbą ir palaikymą esu dėkinga mūsų įstaigos vadovams, kolegėms ir Kultūros centro darbuotojams“,  – džiaugiasi pašnekovė.

Per penkerius darbo metus muziejuje Rasa nemažai nuveikė:  parengti ir įgyvendinti trys Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuoti projektai, devynios publikacijos spaudai, surengta dvylika tautodailės parodų, dvidešimt paskaitų rajono moksleiviams bei mokytojams, trys etnografinės ekspedicijos, organizuotos trys edukacinės stovyklos moksleiviams „Amatų pynė“, kasmet didėja pravestų edukacinių užsiėmimų skaičius. Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos Kultūros ministerijai pateiktos 24 paraiškos, 23 edukacinės programos įtrauktos į Kultūros paso paslaugų rinkinį. Ketverius metus ji atstovavo Jonavos rajonui Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos taryboje. „Sėkmė – nuoseklaus ir nuolatinio darbo rezultatas“, – samprotauja Rasa.

Prasmės ieškojimas

Edukologės teigimu, sužadinti jaunų žmonių domėjimąsi etnine kultūra lengviau pasitelkiant istorijas, sakmes, žaidimus, nebijant naujų, modernių formų. Vienas iš sėkmingai jos vykdytų projektų „Nuo interpretacijos link tradicijos“ liudija, kad jaunosios kartos įtraukimas į etnokultūrines veiklas vyksta daug sėkmingiau, jeigu pasitelkiamos naujos formos ir tik tada einama tradicinių link. Etnografinėse ekspedicijose Rasa yra surinkusi nemažą pluoštą medžiagos apie Jonavos krašto papročius, būtent šios medžiagos pagrindu yra kuriama dabartinė jaunosios kartos edukavimo bazė.

„Manau, žmogui būtina turėti tam tikrus ritualus – tai psichinio gyvenimo būtinybė. Ritualai – tai pasikartojantys veiksmai, kurie padeda susitelkti, susivokti savyje, nurimti.  Kasdieniai mano ritualai – dainavimas, kankliavimas, skaitymas. Jie, manau, svarbūs ir vaikams: žaisti tuos pačius žaidimus, dainuoti tas pačias dainas, eiti tuos pačius ratelius tuo pačiu eiliškumu – taip saugiau. Kai nebelieka ritualų, nebelieka ir tapatumo. Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad jo atlikti veiksmai duos rezultatus. Dabar daug ką darome dėl pramogos, nežinodami prasmės,  todėl kartu su vaikais ir bandome jos kūrybiškai ieškoti. Tradicija gyva, kai ji kuriama:  vaikus skatinu kurti  verbavimo formules, pabaigti patarles, sukurti sakmę, pasaką ar istoriją, nes kultūra gyva tol, kol gyvi mitai“, – pasakoja pašnekovė.

Reikšminga veikla

Rasa kelias valandas gali pasakoti apie lino pluošto išgavimą. Pagrindinę žaliavą– linus – edukologė augina tėvų valdose. „Tradiciškai linus sėja tėtis, nes tai yra vyrų darbas. Subrendusius nurauna mano vyras, o mes su mama rišame juos į pėdus ir statome į gubas, kad išdžiūtų. Tačiau pluošto gamybai linus reikia pakloti ant pievos. Jei pasitaiko geri orai, linai išsiklojėja per 3–4 savaites, o nepalankiomis  sąlygomis prireikia ir 8 ar 9 savaičių. Labai svarbu pastebėti, kada jie jau gerai išsiklojėję – tenka ir ant piršto sukti, ir į vandenį nardinti. Paruoštą medžiagą atsivežame į muziejų ir pradedame dirbti. Prisipažinsiu – išgauti pirmąjį pluoštą mėginau viena, be lankytojų. Kai supratau, kad eksperimentas pavyko, labai apsidžiaugiau. Dabar matau, kaip rezultatu būna patenkinti užsiėmimų lankytojai“, – pasakoja Rasa.

Pasak edukologės, lapkričio ir gruodžio mėnesiais didžiausio dėmesio sulaukia žvakių liejimo užsiėmimai. Tai, pasak Rasos, esąs bendruomeninis darbas, kiekvienas turi prisidėti prie kito žvakės gamybos, nes liejama ratu. „Mano seneliai ir tėtis buvo bitininkai. Mačiau, su kokia meile jie prieidavo prie bičių, tad gerai suprantu, kodėl jos nusipelno tokios pagarbos “, – supažindindama su žvakių liejimu iš natūralaus vaško, prisimena R. Kulytė-Libienė.

Itin populiarūs kulinarinio paveldo užsiėmimai, kurių metu vaikai mala girnomis, grūda kanapes, muša sviestą. Verta paminėti ir edukacines programas, kuriose kalbama apie šeimos vertę. „Surengtos etnografinės ekspedicijos metu užrašiau ne vieną garbaus žmogaus pasakojimą apie tai, kaip sugyventi šeimoje, kaip ją saugoti. Jonavos krašto pateikėjai noriai atveria savo širdis, išpasakoja visą savo gyvenimą, savas paslaptis. Taigi lankytojai gali  pasiklausyti ir garso įrašų, ir pasigėrėti filmuota medžiaga. Džiaugiuosi matydama, kad vaikams tai  įdomu. Prasminga kaupti žinias, kai žinai, kad yra kam jas perduoti“, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Mokytojavimo džiaugsmas

R. Kulytė-Libienė prisipažįsta, kad būtent dabar ji jaučia tikrą mokytojavimo džiaugsmą. „Mokiniai labai geri – viskuo domisi, labai noriai dirba, pateikia daug klausimų. Kaskart jie mane kažkuo nudžiugina, nustebina. Siūlau pasidomėti, kur ir kaip gyveno, ką dirbo jų proseneliai – tai padėtų jiems giliau pažinti save. Niekas šiandien negali atspėti, kiek jų ateityje gilinsis į etnokultūrą, bet svarbiausia – pasėti grūdą, – teigia Rasa. – Labai norisi pasidžiaugti ir savais vaikais, daug iš jų mokausi. Abu jie studentai. Vyresnysis Tomas, sukūręs savo verslą, sėkmingai moko anglų kalbos, puikus oratorius, pats mokosi naujų kalbų. Jaunėlis Marius studijuoja pop muziką Anglijoje, kuria originalią muziką, puikiai groja įvairiais instrumentais. Nenorėjau išleisti jo taip toli ir tik neseniai supratau, kad jaunam žmogui reikia palikti jaukias, brangias vietas turbūt todėl, kad įgytų kritiškumą savo bendruomenės atžvilgiu. Pasak Viktorijos Daujotytės, „grįžtantysis yra kitoks“. Pabuvęs toli nuo tėvynės, jaunas žmogus įvertina savo kraštą, savus žmones, čia, sako Marius „viskas daug paprasčiau, čia nuolat turi palaikymą“.

Pašnekovė priduria, kad jai patinka stiprios asmenybės: „Man pavyzdys yra žmonės, kurie dirba su dideliu entuziazmu, meile ir geba darbus atlikti labai gerai“.

Irena BŪTĖNAITĖ