Paskelbtas Aktualijos

Tautinės mažumos ne silpnybė – o valstybės stiprybė

Trečiadienis, 23 October 2019 11:49 Parašė 

Kartais viešojoje erdvėje mėginama piešti klaidingą tautinių mažumų portretą. Neva, jos prastai integruotos, paveikios propagandai ar net nelojalios valstybei. „Jei sakoma, kad visos mažumos silpnos ar nepatikimos, tai nuoroda į itin paplitusį stereotipą apie „negeras” ir „silpnas” mažumas ir „geras” bei stojiškas daugumas. Galvojama, kad mažumas lengviau paveikti ar jomis manipuliuoti, o  dauguma savaime atspari daugeliui negandų ir poveikių. Bet vis tik, jei konkrečioje situacijoje sakoma, kad mažumos yra silpnoji dalis, reikia turėti svarių argumentų“, – pokalbį pradeda Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Grigorijus Potašenko.

Kitokie, bet lojalūs

Dvi didžiausios šių dienų Lietuvos mažumos – tai lenkai ir rusai. Jie sudaro beveik du trečdalius visų mažumų, kurių bendras skaičius  viršija 15 procentų. Tai dvi tradicinės mažumos, kurias matome nuo XIV-XVIII amžiaus istorinėje Lietuvoje. „Mano įsitikinimu, tiek šalies lenkai, tiek rusai yra pakankamai integruotos mažumos. Visų pirma, politiškai, nes absoliuti jų dauguma nuo 1990 metų yra Lietuvos piliečiai. Ir lojalūs piliečiai“, – sako istorikas. Taip pat, lyginant su lietuvių dauguma, tarp šių grupių nematome ryškių socialinės ir ekonominės integracijos skirtumų, nors ir santykinai bedarbių daugiau tarp mažumų.

Patriotas gali būti ne tik lietuvis 

Anot G. Potašenko, kitas dalykas yra tapatybinė integracija. Jos nereikėtų painioti su galvojimo vienodumu ir skirtumų nebuvimu, o geriau įsivaizduoti, kaip bendrus visuomeninius interesus ir tikslus, gyvenimo būdų ir kultūrinių idealų įvairovę. Todėl Lietuvos patriotais gali būti ir yra tiek lietuviai, tiek vietiniai lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, totoriai, karaimai, latviai ir kitos etninės grupės: „Daugelis mažumų narių Lietuvoje gimė, laiko ją savo tėvyne ir su lietuviška visuomene sieja savo ateities planus ir viltis.“

Stereotipinis mąstymas

Tyrėjas tikina, kad kartais nuomonė apie tautines mažumas šalyje yra klaidinga vien dėl to, jog žmonės daug ko nežino ar interpretuoja savaip: „Jei stereotipai apie mažumas yra nepagrindžiami ar išsigalvojami, o detalės sureikšminamos – galime sakyti, kad baimė, nepasitikėjimas savo piliečiais taip pat yra silpnoji visuomenės pusė. Taip neretai būna.“

Ar norime judėti link Vakarų?

Svarbu ne tik tai, kad atskiros mažumos jaustųsi savo valstybės ir visuomenės visateisiais nariais. Tačiau ir dauguma to norėtų bei dialogo būdu apsvarstytų kitų vertybes ir įsileistų į visuomenę lygiaverčiais pagrindais.

Docento teigimu, požiūris į šią visuomenės grupę ar grupes turi keistis. Ir dėl to išloštų visa valstybė. Juk stipresnė ta valstybė ir ta visuomenė, kurios visos dalys yra „stiprios” ir sudaro vienybę įvairovėje. „Jei norime būti šiuolaikiški, neatsilikti nuo „vakarietiškų” standartų, tuomet turime siekti būti europiečiais – remtis, visų pirma, dialogu, įtraukties principu ir tikslinėmis integracijos programomis, teisinėmis normomis ir pasitikėjimu tarp skirtingų visuomenės grupių, įskaitant ir mūsų etnines mažumas.“

Kuo mažiau atskirsime – tuo saugesni jausimės

Kartais gali pasirodyti, kad tautinių mažumų integracijos privalumai yra gana abstraktūs. Suprantama, jog kuo mažiau visuomenė bus susiskaldžiusi, tuo ji bus tvaresnė ir saugesnė. „Visų pirma, kuo labiau etninių mažumų nariai, kaip ir daugumos nariai, jausis visateisiais piliečiais, kurie mūsų šalyje galės siekti aukštojo išsilavinimo, dirbti ir užsidirbti, puoselėti savo tautinę tapatybę, tuo mažiau kils socialinių ar etninių įtampų, tuo visų lojalumas Lietuvos valstybei bus didesnis. Todėl ir Kremliaus ar bet kuri kita propaganda mažiau paveiks mūsų visuomenę, ar jos dalis. Tuomet bus stipresnė ir mūsų valstybė.“

Kokių veiksmų imtis?

„Ką galiu padaryti pats visuomenės gerovės labui?“, tokį klausimą G. Potašenko siūlo kelti kiekvienam Lietuvos gyventojui. Anot tyrėjo, šiuolaikiniai žmonės daug keliauja. Jie mato, kad modernias visuomenes sudaro skirtingų tautybių, kultūrų ir gyvenimo būdo žmonės ir tai netrukdo jiems siekti savo tikslų, saviraiškos ir – kas itin svarbu – tarpusavio supratimo. „Tiek valstybė, tiek mes patys turime to siekti. Nuo mažens vaikams aiškinti, kad mes visi skirtingi, bet turime mokėti išgirsti vienas kitą ir sutarti. Taip pat reikia šviesti ne tik jaunimą, bet ir vyresnius žmones, kurie yra galbūt labiau konservatyvūs“, sako docentas.

Logo

Web Analytics