„Jis negalėjo negiedoti. Jis šypsojo degančios žvakės šviesa – gyveno blaškomas vėjo“ – taip Arvydas Juozaitis rašė apie Tėvą Stanislovą, kurį būtume jau pasveikinę šimtmečio proga. Deja, jo, kunigo ir kultūrininko, jau keliolika metų nebėra, nors jo dvasios šviesa mumyse skleidžiasi iš Paberžėje (Kėdainių r.) per keletą metų sukurtų menininkų paveikslų.

Kėdainių garbės pilietis tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, surinkęs šių plenerų kūrinius, pasiūlė juos eksponuoti įvairiuose Lietuvos rajonuose. Juk visi prisimename tą garbųjį kunigą vienuolį, pas kurį prieš kelis dešimtmečius plūdo tai vestuvių, tai krikštynų svečiai, dailininkai, poetai, filosofai, įsimylėjėliai.

Šiandien tie paveikslai čia, Jonavoje, Kultūros centro Meno galerijoje. Įsižiūrėkime. „Malda“, „Koplytėlės pieta“, „Stebuklas“, „Nešinas avinėlį“, „Tėvas Stanislovas ir perinti balandė“, rodos, suartinantis mūsų vienuolį su Šv. Pranciškumi Asyžiečiu, kuris ir bežadėje tyloje mokėjo bendrauti su gamta. Tai tik dalis paveikslų, kuriuos, regis, vainikuoja  dailininkų grupės „Individualistai“ idėjinio vadovo panevėžiečio Algirdo Stanislovo Kliaugos „Pavasaris su Šv. Mykolu“. Atrodo, tas pats pavasaris, kada apsilankėme Paberžėje ar Dotnuvoje, kada klausėmės dangiška šviesa nutviekstu veidu Tėvo bylojimų, lytėjome jo rankomis surinktus 1863 m. sukilimo reliktus, liturginių drabužių kolekciją, vartėme jo Sibiro tremtį menančią maldaknygę.

Ir kaip tinka čia dar vienas A. Juozaičio priminimas, kad Tėvas Stanislovas – tai Šv. Pranciškaus karys, visuomet ėjęs kur sunkiausia, kur mažiausiai vilties. Amžinai pilnas džiugesio, net ir skausmo valandėlę.

Marius Glinskas