Paskelbtas Rajono naujienos

Žemaitis, medį pavertęs išliekamosios vertės kūriniais

Penktadienis, 13 September 2019 10:29 Parašė 

Rugsėjo 13-ąją Veseluvkos kaime (Užusalių sen.) gyvenančiam, iš Žemaitijos krašto kilusiam tautodailininkui Tomui Jončui sukako 80-imt.  Menininko išskobtos medžio skulptūros, koplytstulpiai puošia įvairius Lietuvos kampelius, o smulkesni medžio drožiniai nukeliavo ne tik į jonaviečių, bet ir į svečiose šalyse gyvenančių tautiečių namus. Garbaus amžiaus menininkas neslepia turįs gražių planų, kuriuos labai norėtų įgyvendinti. „Stengsiuosi pasiekti tikslus, antraip – koks aš būčiau žemaitis?“ – šmaikštauja jubiliatas, prieš 37-erius metus apsigyvenęs Jonavos rajone.

Medžio kvapas

 Kiek skulptūrų ir smulkesnių drožinių yra išskobęs, pats jų autorius negali suskaičiuoti, tai geriausiai nusako žodis „daug“. Pirmieji išbandymai atėjo dar tada, kai su bendraamžiais krūmuose žaisdavo karą. Koks kareivis be šautuvo? Tomui būdavę vieni niekai iš medžio šakos išpjaustyti kažką panašaus į vaikišką šautuvėlį. Paskui medžio gabaliukus mėgino paversti paukšteliais, kitais miškų gyvūnėliais. Drožiniai gal ir nebuvo aukštos kokybės, tačiau Tomas pajuto medžio kvapą, kuris jį lydi iki šiol.

Iki šiol prisimena tuos metus, kai mokėsi Kauno statybos mokykloje santechniko-dujininko specialybės. Moksleivio dėmesį patraukė medžio tekinimo staklės. Naudotis jomis, paverčiant medį viena ar kita figūra, būdavo didžiausia palaima. Taip pirmiausia namų lentynėles papildė medinės dėžutės smulkmenoms sudėti, cukrainės, dubenėliai produktams supilti. O paskui talentingo jaunuolio galvoje gimė skulptūrų kompozicijos, atspindinčios vaikystės prisiminimus.

„Supratau, kad be medžio negalėsiu ramiai gyventi, tai pradėjau skobti didesnes skulptūras, kurioms naudojau liepą, ąžuolą, uosį, beržą, net raudonmedį. Iš visų rūšių medienos galima pagaminti patrauklų, gražų ir prasmingą kūrinį. Tik reikia fantazijos, o kartais ir gilesnių žinių“, – pasakoja T. Jončas.

Dėmesys Užusaliams

Būdamas Austrijoje, kur pristatė dalį savo tautodailės darbų, medžio drožėjas turėjo progos apsilankyti ir Prahoje. Čia jis  išgirdo pasakojimą apie kunigą, išpažinties saugotoją šv. Joną Nepomuką, kuris  1393-iaisiais buvo numestas nuo karaliaus Karolio tilto ir nuskandintas. „Jis laikomas vandens telkinių, tiltų sergėtoju, saugančiu nuo nelaimių vandenyje.  Nepomuko skulptūros, stovėjusios Anykščiuose, Trakuose, tarybiniais metais buvo sunaikintos. Pagalvojau, kad šio švento žmogaus atminimas galėtų įsitvirtinti ir prie Užusalių tvenkinio – čia ir pastačiau koplytstulpį“, – dalijasi mintimis Tomas.

T. Jončo koplytstulpis, skirtas 1863 m. sukilimui atminti, iškilo Užusalių gyvenvietės centre, stogastulpis su pelėda papuošė vietos pagrindinės mokyklos prieigas, kupriukas muzikantas įsitvirtino Kauno muzikos instrumentų muziejuje. Šv. Agotos medinis atvaizdas iškeliavo į Jurbarko rajoną, kitas, daug metų puošęs Užusalių kultūros centrą (KC), neseniai „apsigyveno“ vieno geradario chirurgo namuose. Tarp menininko išdrožtų eksponatų KC muziejuje dėmesį traukė reti ir sudėtingi kūriniai – Mažosios Lietuvos šviestuvai, atitinkantys visus metų laikus, mėnesius, savaites, dienas. Koplytstulpis su viršūnėje spindinčia metaline saulute saugo ir Aldonos bei Tomo namų kiemą. O bebro, seniūnijos herbo simbolio, skulptūra, iškilo prie Užusalių tvenkinio.

Apmaudo kartėlis

Deja, apie kai kuriuos kūrinius tenka kalbėti būtuoju laiku. Šiuo metu nebeliko muziejaus, veikusio Užusalių kultūros centre. Jame savo sukurtus darbus eksponavo ne tik T. Jončas, bet ir medžio drožėjas Lionginas Sabaliauskas, kiti tautodailininkai. Iš KC vedėjos pareigų atleidus Vitaliją Šatkienę, atėjusiems jauniems žmonėms ekspozicijos pasirodė menkavertės ir skubiai liepė kūrinius iš ten pasiimti.

„Parsigabenau juos į namus – nelauksi, kol išmes po atviru dangumi. Malkinėje vietos rado ir bene daugiausia triūso ir pastangų pareikalavusi skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“, kurią kūriau ne vienerius metus. Kultūros centre nebeliko ir a. a. tautodailininko Liongino Sabaliausko medžio drožinių – gal išmetė, gal kam išdalijo. Prieš kurį laiką piktavaliai sudaužė mano padarytą bebro skulptūrą ir įmetė į vandenį. Galėjau restauruoti, bet niekam nereikėjo... Nebėra dabar. Neramu, kad kada nors nenupjautų paminklo 1863-iųjų sukilimui, kai šitokie dalykai darosi...“ – apmaudžiai kalba 1983 m. tautodailininku pripažintas Užusalių krašto menininkas.

Pasak muziejaus įkūrėjos V. Šatkienės, toks kai kurių bendruomenės narių elgesys rodo negatyvų požiūrį į talentingus žmones, gebančius sukurti išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Jie ne kartą parėmė įvairius renginius savo išdrožtais darbais. Tai esanti nepagarba autoriams ir jų kūrybai.

„Žinoma, man viduje labai skauda, tą skausmą mėginau gesinti savyje, bet matau, kad, keičiantis kartoms, keičiasi ir meno suvokimas – jaunimui jo nebereikia“, – palinguoja galvą buvęs aktyvus mėgėjų meno kolektyvo narys – muzikantas, dainininkas, šokėjas.

Tomas sako daug įvairių medinių angelėlių išdalijęs doriems žmonėms, o dešimtis dekoratyvinių šaukštų su pagonybės ženklais išsivežė Kolumbijoje juvelyre dirbanti anūkė Rūta. „Širdį sušildė žinia, kad tenykščius gyventojus sužavėjo mano išdrožti suvenyrai“, – nusišypso pašnekovas.

Menininkų šeima

Prieš penkerius metus T. Jončas pažadėjo užusaliečiams padovanoti dar vieną skulptūrą. Tada savo sumanymą slėpė savyje – neįvardijo jo. Bet netikėtai užklupusi liga sugriovė menininko planus – operacijos, sekusios viena paskui kitą, gydymasis reabilitacijoje, gulimas režimas atėmė galimybę išsipildyti svajonei. Laimei, jėgos grįžta, tačiau koplytstulpių ar didesnių skulptūrų gamybą teks kuriam laikui atidėti į šalį.

„Jaučiuosi neblogai, pamažu atsigaunu ir vis stiprėju, taigi, tikiuosi, savo pažadą ištesėsiu – padarysiu ugniagesių globėjo šv. Florijono skulptūrą Užusaliams. Gaisrininkus reikia pagerbti“, – atskleidžia savo paslaptį tautodailininkas.

Sutuoktinė Aldona tik įtariai žvilgteli į vyrą, tarsi perspėdama, kad reikia save saugoti ir mesti darbus į šalį. Šiemet  A. ir T. Jončai atšventė 55-erius bendro gyvenimo metus. Abu jie skirtingų sričių menininkai: Tomas laiką leido skaptuodamas medį, o Aldona linkusi prie savo rankdarbių – mezga šalikus, pirštines, neria dekoratyvinius nėrinius, tinkančius Velykų stalui ar Kalėdų eglei papuošti. Iki šių dienų moteris neatsisako ir, atrodytų, jau atgyvento amato – audimo. Tomo pagamintomis audimo staklėmis išaudžia tokias gražias skaras, kad atsigrožėti negali. Aldona – puiki šeimininkė, kurios rankomis pagamintas žemaitiškas kastinis tiesiog ištirpsta burnoje.

Abu sutuoktiniai vienas kitą supranta iš žvilgsnio. Vyras džiaugiasi turįs labai gerą žmoną, kurią vadina „savo angelu“,  Aldona priduria, jog Tomas esąs „melagis, nemokantis meluoti“. „Atrodo, dūšia, kaip jaunystėje, siaučia, bet veidrodis rodo kitaip. Ir ką čia dabar prieš vėją pūsi? Nugyvenome gražiai, santarvėje. Gyvenime reikia vienas kitam nusileisti, o ne užsispyrusiai įrodinėti savo teisybę. Dabar vienas į kitą remiamės, pasiguodžiame, pasidžiaugiame, bendraminčių sulaukiame. Esame laimingi...“, – samprotauja Tomas.

A. ir T. Jončų amžininkai, daug metų kartu lankę repeticijas, koncertavę įvairiuose rajonuose, Lietuvos dainų šventėje Vilniuje, sutuoktinius įvardija taip: šilti, jautrūs, malonūs – ypatingi žmonės.

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics