Paskelbtas Miesto naujienos

Skaudi istorijos pamoka, brangūs prisiminimai

Antradienis, 10 September 2019 09:17 Parašė 

Praėjusią  savaitę Jonavoje, kaip ir visoje Europoje, nuvilnijo žydų kultūros dienos. Kiek siekia istorinė atmintis ir liudininkų pasakojimai, vėl sugrįžta į prieškario laikus, kada kone kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje telkėsi šios tautos bendruomenės domino visus savo papročiais ir tradicijomis, o čia, prie Neries, visas senamiestis buvo vadinamas daugiaspalviu, daugiakultūriu Jonavos štetlu.

Pirmas renginys, kurį jonaviečiams pasiūlė Krašto muziejus, buvo kelionė į Žeimius, kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus ekspozicijos žydų istorijos ir kultūros temomis aplankymas. Maža sakyti „ekspozicijos“. Žeimietis žydų palikimui skyrė visą namą, tad kada nors galbūt galėsime didžiuotis dar vienu visuomeniniu muziejumi ar filialu.

Pasakojimo pradžioje A. Narkevičius atvedė keliautojus prie pernai miestelio centre pastatyto savo stogastulpio, kuriame įamžinti mūsų krašto savanorių, kovojusių ir žuvusių už laisvę, vardai, tarp kurių ir žeimietis Moisiejus Lancmanas. Ne vienas padėjo akmenėlį prie šio paminklo, nes, anot žydų tikėjimo, akmuo tvirčiau nei gėlė, o kadaise bibliniais laikais, keliaudami jiems Pažadėtosios žemės link, jie dykumoje šitaip pažymėdavo savo mirusiųjų kapavietes.

Kieme su namu, saugančiu ekspoziciją, keliautojus pasitiko languose apsigyvenę balti mediniai gandriukai, o viduje atsivėtė tikra žydų kultūros karalystė. „Čia menora, čia Tora, čia chanukija, čia, virš durų, atklydusius laiminanti ranka, o štai čia Jeruzalės kryžius, kurį, atsigabentą dar Radvilos Našlaitėlio, galima aptikti ir Skarulių bažnyčioje” – pasakojo žeimietis.

Ekspozicijoje atsispindi ir Jonavos žydų istorija. A. Narkevičius keletą metų susirašinėjo su po įvairias šalis pasklidusiais buvusiais jonaviečiais, pernai pats lankėsi Izraelyje, tad čia nestinga nei knygų, nei nuotraukų, nei namų aplinkos eksponatų. Prieš karą Jonavoje gyveno apie 3000 žydų, bet nedaugelis spėjo išvengti holokausto, pasitraukti į užsienius. Tarp šių laimės kūdikių atsidūrė ir būsimasis rašytojas Grigorijus Kanovičius, ir būsimoji vertėja Dalija Epšteinaitė, ir netoli geležinkelio gyvenusi Sara Kaplan, su kuriais Artūras palaiko ryšius. Gaila, dabar Jonavoje težinome dvi tris sinagogas, o juk prieš Pirmąjį pasaulinį karą gal net devynios čia stūksojo. Gaila, iš atminties braižytas žemėlapis ir likusių amžininkų prisiminimai, tilpę į keliomis kalbomis išleistą knygą apie Jonavą, neįvardija tikslių tų pastatų vietų. „Ta Jonava mums buvo kaip žmona, kartais apsipykdavai, bet negalėjai išsiskirti“ – prisiminė G. Kanovičiaus žodžius ekspozicijos autorius.

Edukacinės valandėlės metu keliautojai kraštotyrininko kieme vaišinosi žydų patiekalais – macais, chala, kurios negalima pjauti, tik plėšyti, morkų saldainiais, vaikus viliojo senoviniai žaislai, didžiulė medinė riešutų gliaudyklė, pažymėta net Lietuvos rekordų knygoje.

Kitą dieną Krašto muziejaus gidė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė smalsius jonaviečius išvedė pasivaikščioti „štetlo“ gatvelėmis, kurias savo romane „Miestelio romansas“ prisimena ir G. Kanovičius. Įdomu buvo stabtelėti Kelto (dabar J. Ralio) gatvėje, įsivaizduoti čia garsiąją „Union“ fotostudiją, mintyse padėkoti Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei, daugiau nei prieš pustrečio šimto metų suteikusiais galimybę miestelyje „Janow“ apsigyventi ir žydams, pasidairyti po buvusią turgaus aikštę, kur galėjai nusipirkti ne tik šabo skanėstą – karpį, bet ir šventiko ranka nukirstą, vadinasi, košerinę vištą. Gaila, 1905 m. ir dar anksčiau mieste siautėję gaisrai nuniokojo daugelį pastatų, bet ir dabar, eidami Kauno ar Klaipėdos gatvėmis, matome ne vieną išskirtinės puošybos, galu į gatvę besiremiantį namą, kuriame savo vargus vargo mūsų sumanūs ir niekada nenusimenantys kaimynai žydai.

Marius Glinskas

Web Analytics