Paskelbtas Aktualijos

Dviejų sakinių vizijos

Penktadienis, 06 September 2019 09:09 Parašė 
Dviejų sakinių vizijos L. Trimonio nuotr.

Per mūsų gyvenimą požiūris į gimtadienį pasikeičia ne kartą. Būdami vaikai, gimtadienis mums rodosi kaip viena iš laukiamiausių dienų metuose. Šurmulys, dovanos ir jaudinanti mintis, jog tą dieną tapai žingsniu arčiau suaugėlio-dievo, galinčio viską ko tik užsimanai. Sulaukus pilnametystės, gimtadienis tampa diena vakarėliui, kuriuo būtina paminėti jaunystę. Galiausiai azartą keičia nuosaikus požiūris į dieną, kai gimdytojai tave išleido į pasaulį. Kažkada gimtadienis tampa lūžiu pasikeitime iš gimtadienio, kurio reikia siekti, į gimtadienį, leidžiančiu apmąstyti nueitą gyvenimo kelią. Metai eina, o gyvenimo patirtis žmogaus vidų pripildo išmintimi. Romos imperijos imperatorius, stoikas - filosofijos kryptis teigusi, jog būtina ieškoti ramybės sielą iškeliant virš žemiškos tikrovės, susikoncentruojant ne į aplinką, bet į save - Markas Aurelijus yra gražiai pasakęs apie dalykus, kurie ilgainiui pakeičia žmogų, palygindamas su ką tik iškepta duona. Nuo laiko sutrūkinėjusi ir išsausėjusi duona kaip ir gyvenimas, savaip graži ir žadinanti. Vakarų civilizacijoje skaičiuojame ne tik žmogaus gimtadienius, bet ir miesto gimtadienius. Jonavos miesto gimtadienis ne išimtis, prieš mėnesį paminėjom 269 metų sukaktį. Nors atrodo tokia reikšminga miesto sukaktis turėtų paskatinti ne šurmuliuoti importuojamos muzikos koncertuose, bet apmąstyti nueitą kelią bei apgalvoti miesto ateitį.

Abejoju ar miestui galima skaičiuoti 269 metų gimtadienį. Švenčiant tiek metų neišvengiamai atsiranda netikrumo pojūtis. Reikia pastebėti, jog kurį laiką dominuoja atvežtinės kultūros tendencija. Norėdamas tai patvirtinti ir dalyvaudamas šventėje, vertinau per importuojančios ir kuriančios kultūros skirtį. Pastarosios, kai vietiniai kūrėjai, menininkai, kultūrininkai prisideda prie miesto šventės konceptualizavimo ir realizavimo, kuriančios kultūros, nepastebėjau arba reikėtų ieškoti su padidinamuoju stiklu. Dominuoja atvežtinė, koncertinė pop kultūra (su menkomis, sąlyginėmis išlygomis, kaip operos koncertai). Pagal senąją merkantilistų ekonominę filosofiją ši tendencija - kai yra perkama, bet ne kuriama - vertinama kaip praradimas, nes būtent pirkti, tai reiškia prarasti pinigus iš vietinės rajono rinkos. Ilgainiui, tai dar labiau skurdina rajoną ir miestą. Vietoj to, merkantilistai siekia, jog importą pakeistų vietinės kultūros eksportas bei vietinės rinkos plėtra. Paprasčiau tariant, pirk iš jonaviečio, o jis pirks iš tavęs, tokiu būdu kuriamas kapitalas ir gerovė. Žinoma, ši ekonominė teorija ne visiems - kurie atsakingi už politinius sprendimus Jonavos rajone - įkandama. Remiantis kultūros tendencija (kuri, kaip lakmuso popierėlis gali pasakyti ir apie kitas Jonavos rajono sritis), geriausiu atveju turėtume švęsti tik 29-ąjį gimtadienį, kai dominuoja tūsai, o ne kritiškas žvilgsnis į praeitį ir mąstymas apie ateitį. Galiausiai, neturime Jonavos miesto vizijos arba turime vizijos vardu prisistatantį ilgalaikį strateginį veiklos planą.

Neatsitiktinai, mano dėmesį patraukė apklausa, kurio metu siūloma pasirinkti viziją iki 2027 metų iš keturių, dviejų sakinių dydžio, pasirinkimų. Mane nustebino pasirinkimų vienodumas, išsiskiriant tik keliems žodžiais, vienus keičiant kitais sinonimais. Tie pasirinkimai praktiškai apie nieką arba apie visus geriausius dalykus, esančius šioje žemėje. Pasirinkti bet kurį, tai reiškia pasirinkti tą patį. Imituojančios demokratijos bruožas. Nors miesto sėkmei, pagal vadybinius principus, užtikrinti reikia kiek įmanoma visų sąžingumo ir tikėjimu ateitimi pagrindais grįsto įsitraukimo. Panašiu būdu buvo imituojama demokratija bei gyventojų įtraukimas į vietos baseinui pasirinkimo procesą. Akivaizdu, kad pats baseinas bus toks pats finansinis iššūkis rajono biudžetui kaip ir sporto centras, statytas dešimtmetį. Vardan ambicijų aukojamas ekonominis racionalumas, o kad būtų pagrįsta, reikia suvaidinti, jog tam pritaria dauguma rajono gyventojų. Patį procesą kritikuočiau keliais aspektais. Pirmuoju, pateikti pasirinkimo vietų minusai ir pliusai buvo nelygiaverčiai, sąmoningai gyventojus nukreipiant sustiprinant pasirinkimą šalia sporto centro. Nors svarbesnis yra kitas kritikos aspektas. Buvo pateikti tik du pasirinkimai, kurie pristatomi kaip tik du įmanomi. Logikoje tai vadinama klaidinga dichotomija, kai manoma jog yra tik du (ir taip pateikiama) pasirinkimai, nors iš tikrųjų yra daug daugiau. Pavyzdžiui, trečias pasirinkimas yra visai nestatyti, o lėšas nukreipt į kitas problemines sritis. Ir šioje vietoje neturiu omenyje lėšas statyboms, bet išlaikymui, kurias turi dengti rajono biudžetas, nors prieš tai turėtų būti pirmiausiai atlikta kaštų ir naudos bei poreikio analizės. Žinoma, galima argumentuoti, jog per savivaldos rinkimus, gyventojai parodė pasitikėjimą dabartinei daugumai, todėl tai yra mandatas, neklausiant gyventojų, statyti baseiną. Nors už valdančiąją daugumą balsavo 23 proc. visų rajone teisę balsuoti turinčių gyventojų. Reikia turėti omenyje, jog tie 23 proc. žmonių, kurie balsavo, aiškiai išdėsčius visus projekto niuansus, naudą ir nuostolius, vargu ar visuotinai sutiktu. Ar tai yra pakankamas mandatas daryti sprendimus, kurie darys įtaką viso rajono gyventojams, pavyzdžiui likusiems 77 proc.? Šis pavyzdys rodo ne tik demokratijos imitavimą, bet ir vizijos nebuvimą, o sprendimai atliekami fragmentiškai, chaotiškai, neturint vaizdinio.

Atsivertus Jonavos rajono ilgalaikį strateginį plėtros planą iki 2021 metų, aiškiau nepasidaro. Sukelia tik daugiau abejonių ir klausimų. Nors rengiant naują strateginį planą, apklausoje siekiama nupiešti idealų Jonavos krašto ateities paveikslą, kurį iš tiesų sunku pamatyti ne tik apklausoje, bet ir dabartiniame plėtros plane, kuriuo turėtų vadovautis esama taryba ir meras. Taigi kokią viziją, kurią bandėm(-om) (visi?) įgyvendinti? Ji skamba taip „Jonavos rajono savivaldybėje gyvena išsilavinusi, aktyvi, kūrybinga, sveika ir socialiai saugi visuomenė. Moderni ir išvystyta pramonės ir verslo infrastruktūra, subalansuota švietimo įstaigų sistema, teikiamos aukštu subsidiarumo lygiu pasižyminčios viešosios paslaugos, nuolatos peržiūrima ir mažinama administracinė našta verslui. Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje veikiančios privataus ir viešojo sektoriaus organizacijos funkcionuoja, remiantis darnaus vystymosi principais, ir taip kuria darnią aplinką. Įdiegtos modernios dirbtinio intelekto pagrindu veikiančios aplinkos būklės monitoringo sistemos, aplinkos taršos mažinimo priemonės bei tikslingai išplėtota turizmo ir rekreacijos infrastruktūra. Konkurencingas žemės bei miškų ūkis, bendruomeniškumu ir iniciatyvumu grindžiama kaimo plėtra.“ Viskas. Tiek tos vizijos. Skaitytojų noriu paklausti, artėjant 2021 metams - ar mes matome prie vizijos įgyvendinimo pabaigą? Būtų galima pateikti statistinius duomenis, kurie paneigtų mintį apie „vizijos“ įgyvendinimą. Pateiksiu tik vieną statistinį pavyzdį. Pagal užsienio investicijas vienam rajono gyventojui 2007 metais teko 491 litų, 2017 metais 310 eurų. Reikėtų į vertinimą įtraukti faktą, jog piniginė galia žymiai nuvertėjo dėl infliacijos ir perėjimo prie euro arba žymioji frazė vienas prie vieno. Jeigu palygintume duomenis su kitomis savivaldybėmis, matytume didelius skirtumus.

Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, galima teigti, jog kol kas netoli pasistumėjom su miesto apsvarstymu ir ateities planavimu. Tikėtina, jog šiame lauke miesto planavimo būdai išliks tie patys, o mes taip ir nepajudėsim toliau su įprastomis mąstymo ir veikimo šablonais. Turėsim gražiai skambančią viziją, plėtros planą, surašytą pagal vienos partijos programą. Arba atvirkščiai. Nuo plano surašytą partijos programą. Ir toliau gyvensime iliuzijose, kurie vieną dieną gali būti sudraskyti grėsmingos ateities. Šioje vietoje paminėsiu kelias aplinkybes, kurias reikia turėti galvoje, ruošiant dviejų sakinių viziją. Pirmiausiai, mažėjantis gyventojų skaičius, o tie kurie grįžta, pasilieka didžiuosiuose miestuose, taip pat senėjanti visuomenė, ekonominė krizė, o svarbiausia klimato krizė, kuri iš esmės, kardinaliai pakeis mūsų gyvenimo būdą, jeigu nesureaguosim. Vietoj veikimo, dažnai pasitenkinama pasiteisinimu, jog minėtos aplinkybės nuo jų nepriklauso. Būtų galima vardinti įvairius pavyzdžius kaip Europos miestai sėkmingai kovoja su didesniais už save iššūkiais. Negebėjimas mąstyti plačiai, matyti save pasaulyje ir spręsti lokaliai yra kūrybiškumo stokos ir neišsilavinimo išraiška. Tada lieka konstruoti dviejų sakinių vizijas, kurios neturi ne tik vaizduotės, bet ir tikrovės apraiškų. Skamba paradoksaliai. Taigi, iš tikrųjų mes galime švęsti tik 29-ąjį gimtadienį ir reikia dar daug mokytis.

Žygimantas Menčenkovas

Web Analytics