Žeimių dvaro sodyba: Grupinė paroda „Nėra ko gailėtis“

Ketvirtadienis, 29 August 2019 12:58 Parašė 

Enrika Stanulevičiūtė ir Aikas Žado Laboratory Grupinė paroda „Nėra ko gailėtis“ Žeimių dvaro sodyba, Aikas Žado Laboratorija, Nematomo Žmogaus Kinoteka 2019.08.31-2019.09.30

Parodos atidarymas įvyks 2019 m. Rugpjūčio 31 d. 18.00 val. Parodos atidarymas bus pradedamas pažintine (į/iš)sikūnijimo ekspedicija po Žeimių dvaro sodybos erdves. Vėliau, parodos lankymas kiekvieną Šeštadienį-Sekmadienį (Rugsėjo 7 - Rugsėjo 30 d.) nuo 12 iki 18 val., arba kitomis dienomis pagal išankstinį susitarimą šiuo tel. nr.: +37061002855 arba el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Panašu, kad populiarus mitas apie žmogaus ir gamtos grumtynes dėl išlikimo šiandien jau yra praradęs savo dramatiškas įtampas. Gamtos mitologinė galia, kadaise neatsiejama nuo to, kaip suvokiame žmogaus esybę, kaip stichišką ir paslaptingą, nenuspėjamą ir užvaldomą, yra virtusi elementaria ekonomikos lygtimi, kuri, nepaisant vieno kito nuokrypio, verčia užmerkti akis viso, kas negali būti utilizuota, parduota, įvertinta ir apibrėžta, atžvilgiu. Viena vertus, galbūt neverta jausti šiam praeitin nugrimzdusiam gamtiškumui nostalgiško ilgesio – mums nereikia būti greitiems kaip antilopėms, kai galime skristi greičiau ir aukščiau, nei paukščiai, statyti ir kurti sudėtingesnes, nei skruzdės infrastruktūras, bendrauti per didesnį atstumą, nei tai gali daryti banginiai: šiandien mūsų atmintis yra saugoma tvarkingai surūšiuotų failų sistemose, o žmogus – drąsiai žvelgia į priekį.

Vis dėlto, ši pergalė nėra vienareikšmiška: kai viskas apskaičiuota, daiktai ir žmonės lieka šio skaičiaus šešėlyje, kol galiausiai nepastebimai ima nykti iš akiračio. Seni pastatų mūrai, įkainoti, paskelbti vertybėmis po fasadais ima slėpti savo istoriją – gyvybė čia tampa nebepageidaujama. Analogiškai, žmogaus atvaizdas tampa svarbesnis už jį patį, juk šį gali dauginti, mainyti, juo manipuliuoti. Tai byloja ir mados fotografijai būdingos kompozicijos, kuriose modelių veidai vaizduojami kaip pasyvūs, imituojant mirusiųjų veido išraiškas – regis, negalime atsižavėti savo pačių facies hippocratica.

Tad klausimas – kaip mūsų gyvenimas yra suderinamas su gyvybe? – tampa pagrindiniu šios parodos sumanymo registru. Aikas Žado Laboratory ir Enrika Staniulevičiūtė kviečia pažvelgti į tai, kas slypi už atvaizdo fasado ir išgirsti pasakojimus, kurie dažnai lieka nutildyti pastatų mūrų ar paslėpti po rūbais.

Paroda vyks si-bioarchitektūriniame buduaro kambaryje, kurio paviršius selekcionuoja/koduoja/kuruoja Aikas Žado Laboratory. Domas Noreika si-bioarchitektūros idėją aiškina globalaus neoliberalaus kapitalizmo ir vertybinio konflikto su paveldosauga kontekste ir šiai politinei, ekonominei bei kultūrinei situacijai apibūdinti pasitelkia bio-įtampų naratyvus, kaip pavyzdžiui, ciniškas Lietuvos politinio veikėjo komentaras apie „dvaro pastato vieno galo griuvimą, o kito tvarkymą“ arba amžinas „vestuvininkų“ noras nemokamai įsiamžinti „romantiško, apleisto dvaro laiptų fone“. Žeimių dvaro buduaro kambarys, šiai erdvei taikomos paveldosauginės technikos bei filosofija, klasicistines estetines tradicijas iš Romos į Lietuvą XVIII a. atgabenusio P. Smuglevičiaus figūra, ikonografija ir kultūrinės veiklos kontekstas parodos metu pavirsta pagrindine konceptualine ašimi, per kurią aktualizuojasi potencialas kalbėti iš lokalios dvaro si-bioarchitektūrinės pozicijos apie globalias socialines, ekonomines, kultūrinio paveldo, prezervacijos ir konservacijos, geopolitikos problemas bei kurti eko-kritinę teoriją ir praktiką. Taip Žeimių dvaro sodyba tampa lėtu ir kokybišku kultūros paveldo plėtojimo pavyzdžiu Lietuvoje.

Enrikos Stanulevičiūtės fotografijų ciklas provokuoja buduaro kambario struktūrinį žavesį, įkūnija ir tuo pačiu metu iškūnija tradicinio “modelio-darbininko” biopolitinį kūną - pro patriarchato pirštus prasiveržia nuolatiniais seksizmo, šovinizmo ir genderizavimo aparatais slopinamas tamsusis modelio darbo atstovių išgyvenimų spektras.

Parodos kuratorius: Eglė Ambrasaitė/Audrius Pocius

Parodos koordinatorė: Rokas Vaičiulis

Parodos dizainerė: Gailė Pranckūnaitė

Labai dėkojame prie šios parodos prisidėjusiems Unei Jonynaitei, Juozui Sidaravičiui, Rokui Vaičiuliui, Tadui Noreikai, Giedrai Virbickaitei, Andželikai Taločkaitei, Birutei Lapienei ir kitiems!

“Nėra ko gailėtis” yra projekto “Nematomo Žmogaus Kinoteka 2019: (į/iš)sikūnyti” dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Atnaujinta Ketvirtadienis, 29 August 2019 13:13
Web Analytics