Netikėtos ašaros. Saulė pamažu kilo, spinduliai sunkiai skrodė pilkšvą dangų. Naktį nušniokštė ilgai lauktas lietus ir pagaliau nuplovė dulkes nuo miesto namų stogų, gatvių ir skverų. Šiltas vasaros vėjas ėmė vaikyti debesis ir atidengė vis daugiau žydrynės. Oras šilo, priešakyje dar viena karšta diena. Lyg tai nujausdamas, benamis katinas nutipeno mažučiu skersgatviu pasnausti į gėlyną, dar nusagstytą lietaus lašelių. Iš už kampo išniro mergina trumpa balta linine suknute. Prieš įbėgdama į pastatą, ji pakėlė galvą ir metė žvilgsnį į biuro langus antrajame aukšte – vakar buvo specialiai palikusi atdarą langą, kad per naktį kabinetas atvėstų. Storos žaliuzių juostos sujudėjo. Matyt, skersvėjis.
Tą rytą redaktorius pasikvietė Matėją ir įteikė storą voką.
– Prašau išsiaiškinti tiesą ir ją aprašyti. Turite dvi savaites, – pasakė ir grįžo prie savų reikalų.
Susikaupė daug darbų, visi skubūs, bet, kitoje voko pusėje perskaičiusi siuntėjo vardą ir pavardę, išraudo merginos skruostai, ėmė trūkti oro. Grįžusi į savo kabinetą, ji nutrenkė voką ant stalo, bet tas nučiuožė ant grindų ir užstrigo po kolegos kėde. Kyšojo tik vienas kampas, kviesdamas apsispręsti. Ką daryti? Sukryžiavusi rankas, Matėja nusigręžė į langą. Stikle atsispindėjo jos trūkčiojantis veidas, iš visų jėgų tramdantis besiveržiantį skausmą. Iš akių pabiro ašarų perliukai.
Mintys nuklydo į painius jaunystės labirintus. Ar tai buvo meilė?.. Ji jau žinojo atsakymą. Taip. Taip! Vyras iš praeities vis tiek ją surado... Matėja turi nerašytą taisyklę nebegalvoti apie, kas buvo ir niekada nebegrįš. Seną jausmų dėžutę uždarė, užanspaudavo ir paslėpė tolimiausiame širdies kampelyje. Deja, šiandien kažkas į ją įsilaužė, ir praeities dulkės vėl ėmė nuodyti dabartį. Mergina atsiklaupė ir pakėlė laišką. Sušmėžavo pažįstama rašysena. Savisaugos instinktas liepė: „Neskaityk! Išmesk į šiukšlių dėžę.“ „Bet aš taip negaliu!..“, kuždėjo vidinis balsas.
– Labas rytas! – pro duris jau žengė jos juodbruvas kolega su dviem puodeliais espreso.
Laiškas. Matėja atplėšė voką ir ėmė skaityti. Laiške buvusias nuotraukas padavė kolegai ir paprašė jas nuskenuoti ir laikinai pasaugoti savo kompiuteryje.
„Mieloji Matėja, mano mažoji Tėja, noriu atsiprašyti už visas savo klaidas ir skausmą, kurį tau sukėliau. Už neišsipildžiusias svajones. Atleisk. Praėjo daug laiko, tačiau nepamiršau tų atostogų prie jūros. Ar atsimeni, kaip bėgome per karštą smėlį? Kaip šokinėjome per putotas bangas? Miegojome po atviru dangumi kopose, o tekant saulei tu parašei eilėraštį ant mano marškinėlių. Pameni?Jūros krante į smėlį iki skausmoĮsikibusi, laikausi iš paskutiniųjų,Nes nieko kito neturiu,Tik šventą kopų šlaitą,Kuris mane supranta,Kodėl esu pasvirusi pušis.Ir pirštai mano šakomis pavirto,O mintys – mano šaknys.Ką padarei?Tu apvertei gyvenimą man atvirkščiai,Ir apsvaigau nuo vasaros erdvės ir karščio.Širdis keliauja vis aukštyn prie debesų, Kur baltos burės dangų skrodžia,Žuvėdros vis sparnais man moja, Rašau, myliu, bučiuoju.Išsaugojau juos, tai buvo pati brangiausia ir labiausiai saugoma dovana man. Tegul ji lieka tokia tyra, tokia tikra – mūsų meilė...Išsaugojau juos, tai buvo pati brangiausia ir labiausiai saugoma dovana man. Tegul ji lieka tokia tyra, tokia tikra – mūsų meilė...
Kai skaitysi šį laišką, manęs jau tikriausiai nebebus tarp gyvųjų. Ilgai laukiau ir tikėjausi, kad pasveiksiu, bet mirštu... Mane pamažu įveikia nuodai, nors ant staliuko ligoninėje vis daugiau vaistų, buteliukų, sterilių švirkštų pakuočių... Dabar mano kūnas visą laiką prijungtas prie lašelinių, kvėpavimo aparato, prikaišiotas visokių žarnelių, monotoniškai pypsi kraujospūdžio matavimo aparatas. Tik mintys apie tave dar laiko mane šiame gyvenime. Praėjo šešiolika metų... Šiandien pripažįstu, kad suklydau, viskas galėjo būti kitaip, bet jau vėlu. Tik tau vienai noriu papasakoti, kaip gyvenau toliau. Žinau, kad suprasi ir atleisi. Prašau... nesuplėšyk laiško. Negaliu atsukti laiko, tau skaudu, bet man šiuo metu skauda tūkstantį kartų labiau... Maldauju, perskaityk iki galo, visus dvylika puslapių! Tikiu, kad viltis miršta paskutinė. Pridedu asmeninių nuotraukų, jos svarbios... Turiu paskutinį prašymą. Šis laiškas – mano maldavimas, skirtas tau. Padaryk, ką turi padaryti. Robertas.“
Laiške Robertas papasakojo, kad vedė grupiokę Juliją, susilaukė dviejų vaikučių – Roko ir Matėjos. Antrą kartą gyvenime teko glaustis po stogu šalia uošvės Vilniuje. Vėliau, vieną vasarą, jų šeima išskrido atostogauti į tolimas salas ir ten susipažino, kaip paaiškėjo vėliau, su sukčiais. Visų šeimos narių gyvenimai sudužo į šipulius. „Maldauju, paimki mano vaikelius: 4 su puse metų sūnelį Roką ir 2 metų 2 mėnesių dukrytę Matėją iš vaikų namų ir užaugink juos kaip savo. Mano žmona beprotnamyje, uošvė pasikorusi... Vienoje iš nuotraukų – keturi žmonės su šuniu. Įsidėmėk jų veidus ir saugokis.“
Matėja ir jos kolega Rokas skaitė laišką tol, kol susitrynė popierius. Po savaitės jie sudėliojo rengiamo žurnalistinio plano detales, o įpusėjus antrai savaitei Matėja sėdo rašyti straipsnio. Rokas vis skambindavo kažkam telefonu, rašė elektroninius laiškus ir ilgam pradingdavo iš redakcijos, kol vieną kartą grįžęs į redakciją pasakė. „Aš tą ketvertą su šunimi radau. Ruoškis, skrendam atostogauti.“
Redaktorius liko patenkintas. Dvi savaitės pralėkė, ir ant jo stalo puikavosi publikuota graži žurnalistės meilės istorija, pagrįsta tikrais faktais ir įvykiais bei iliustruota vaikų piešiniais. Nuotraukoje Matėja švelniai šypsosi ant vaikų namų slenksčio, apglėbusi du verkiančius vaikus. Tą pačią dieną, kai pasirodė straipsnis, jos kolega Rokas aplankė psichiatrinėje ligoninėje uždarytą tikrąją vaikų motiną Juliją ir, panaudojęs savo ryšius, parsivežė ją globoti į savo namus.
Slaptasis ketvertas. Lėktuve I A ir I B vietose sėdėjo jaunas tėvelis su dvimečiu berniuku, I C vietoje – pagyvenęs vyras, Renatas K. Iš karto už tako, I F, įsitaisė nepaprasto grožio mergina su nykštukiniu šuneliu, šio krepšys buvo įgrūstas po kėde. Toliau, I D ir I E vietose, ilsėjosi du garbaus amžiaus žmonės. Visi jie pažinojo vieni kitus ir maloniai šnekučiavosi. Pamažu šurmulys lėktuve nurimo, stiuardesės pradėjo tikrinti, ar visi keleiviai susirinko ir sėdi prisisegę saugos diržus, ar staleliai ir bagažo dangčiai tvirtai uždaryti. Ketvirtojoje eilėje visą laiką kūkčiojo mažas vaikas. Stiuardesė pasilenkė prie keleivio, sėdinčio I A:
– Jūsų žmona prašo, kad persėstumėte su vaiku šalia šeimos. Keleiviai, sėdintys IV A ir IV B, sutiko pasikeisti vietomis.
Taip Matėja ir jos kolega Rokas atsidūrė šalia Renato K. Buvo akivaizdu, kad vyras nepatenkintas tokia rokiruote. Jis vis siuntė jaunajai šeimynai užkandžių ir gėrimų, nenustygo vietoje, sukosi kaip voverė rate. Pagyvenusi pora atidžiai klausė jo nurodymų. Senoliai pasikeisdami nueidavo draugiškai pasiteirauti, ar jiems nieko netrūksta. Net užsakė šilto maisto vaikams, tačiau stiuardesė jį sugražino, nes keleiviai iš IV A ir B atsisakė priimti. Tuomet į darbą kibo mergina, ir jai sekėsi geriau.
– Viskas tvarkoje. Buvo įvykęs kažkoks nesusipratimas, šeima snaudė, – šypsodamasi paaiškino Renatui K.
– Gal nustosi žaisti?! Įkišk tą šunį į krepšį! Stebėk juos... Ar gerai supratai? – jis niršo ir griežtai paliepęs pradėjo muisytis lėktuvo kėdėje.
Matėja nusipirko iš stiuardesės „Sudoku“ knygutę ir rašiklį. Jai pradėjus spręsti užduotis, Renatas K. atsisuko ir įsistebeilijo į skaičius langeliuose.
– Niekaip neperkandu šito žaidimo. Matau, jums gan lengvai sekasi.
– Norite, išmokysiu – labai paprasta, – ir abu suglaudę pečius įniko į knygutę.
Matėja paaiškino, kaip įrašyti tinkamą skaičių, kad negalima spėlioti ir įrašyti bet kokio skaičiaus, nes tame pačiame langelyje gali tikti net keli variantai. Jei tąkart neaišku, geriau atidėti žaidimą kitam laikui ir prie jo sugrįžti pailsėjus.
Pamažėle Renatas K. prašneko apie save. Jis esąs vienas pirmųjų Lietuvos influencerių. Direktorius, įkūręs stambią užsienio kompaniją su pasiturinčiais lietuvaičiais, kurie investavo vos kelis esamo kapitalo procentus. Netruko pasigirti, kad kasmet su sekretore ir tėvais aplanko turtingus investuotojus. Skrydžiai ir geriausi viešbučiai apmokami iš įmonės lėšų. Patenkintas savimi vyras garsiai nusijuokė.
– Tai jūs vykstate juos informuoti apie kompanijos veiklą? – pasitikslino Matėja.
– Ne, apklausti jų. Gyvenime žaidžiu panašiai, kaip jūs – sprendžiate Sudoku. Skaičiai, tinkami skaičiai tikrai svarbūs. Dažniausiai sulaukiu finansinio rezultato, net jei neturiu ateities vizijos.
– Tada manipuliuojate? – paklausė mergina.
– Jūs ką – žurnaliūga? – staiga Renatas K. atšalo.
– Negi panaši?
– Galbūt...
Stiuardesė pranešė, kad lėktuvas greitai leisis, ir paprašė užsisegti saugos diržus. Matėjos kolega pakilo iš savo vietos, bandydamas spėti nueiti į tualetą, ir tarsi netyčia užgriuvo boso sekretorę, kuri tuo metu pakavosi kompiuterį, po pažastimi laikydama šunelį. Augintinis kiauktelėjo, bet, sprendžiant iš žvilgsnio, sekretorei patiko šis netikėtumas – simpatiškasis Rokas atsiprašė ir flirtuodamas pamerkė jai akį.
Oro uosto išlaipinimo ir bagažo atsiėmino sales jungė ilgas koridorius. Būtent ten ketveriukė vėl pristojo prie jaunosios šeimynėlės.
Atomazga. Rokui lėktuve pavyko ištraukti iš sekretorės kompiuterio USB raktą. Visu gražumu išsiskleidė kompanijos kelionės, susitikimai, ryšiai su įžymiais žmonėmis, daug kompromituojančių vaizdo įrašų. Failai net suskirstyti kas penkerius metus – sekretorė dirbo itin kruopčiai. Pasirodo, lėktuve sutiktas jaunas tėvelis – labai geras programuotojas, sukūręs daugiau kaip 1 000 internetinių žaidimų – nuo loginių iki šaudyklių, skirtų vaikams, jaunimui ir apskritai visokio amžiaus vartotojams visame pasaulyje. Specialistui, pervargusiam nuo darbų, rėkiančių vaikų ir žmonos kaprizų, gražuolė sekretorė susuko galvą. Bet ir tas vienas kartas buvo jau nugulęs į naujausią USB aplanko skiltį.
***
Po metų Rokas atsiuntė redaktoriui straipsnį apie Renatą K., dėstoma intriguojanti istorija, kaip bendradarbiaujant su policija buvo išnarplioti juodžiausi ketverto darbeliai. Žurnalistų rizika davė vaisių.
***
Ramiai leidosi saulė. Pro langus besiliejančios vakaro spalvos nudažė Matėjos butą švelniu auksu, variu ir naujomis viltimis. Mergina nekantriai laukė į svečius ateisiančio Roko, o vaikai – susitikimo su pasveikusia tikrąja savo mama.
Eitvydė Pranevičienė