Liepos mėnuo pasižymi renginių ir festivalių gausa. Neatsispirdamos reklamai ir mes išvykome į Kernavę, o vėliau į Naisių festivalį, skirtą visai šeimai. Po šventinių renginių ir festivalių spaudoje pilna nuotraukų, aprašytos ir per televiziją parodytos gražiausios švenčių akimirkos, tad nieko daugiau negali pridėti, išskyrus tai, kad ir mums labai patiko.
Tačiau, kelionės metu sutikti užsienio svečiai, pilnomis susižavėjimo akimis, kalbantys mums nesuprantamomis kalbomis, iššaukė ir kitas, niūrokas mintis, kuriomis ir noriu pasidalinti.
Šventės praeina. Gal todėl, kad po triukšmingų šventinių fejerverkų daugelį pasitinka spengianti namų tyla, o gal sutikti užsieniečiai, sukėlė tokią reakciją, kad mūsų močiučių pokalbiai sukosi vien apie savo išvykusius artimuosius. Anglija, Airija, Vokietija, Amerika... Ten mūsų jaunimas, kuris žavisi svetimos šalies dangoraižiais. Ir tai suprantama, didžioji dauguma juk išvyko dėl sotesnio duonos kąsnio. Sugrįžti irgi neskuba, juk ir šiandien „Maisto banko“ dalijamos skrajutės skelbia, kad kas penkta šeima Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Didžioji dauguma jų atvyksta atostogų, pasižvalgo ir vėl atgal. Kur sugrįžti? Dar trūksta lėšų gyvenamojo ploto įsigijimui, dar norisi pamatyt pasaulį. O čia mūsų kaimynystėje jau paseno jų paliktos močiutės, mamos irgi pradėjo sirgti, ir mes vėl sugrįžtame į tas vietas, į tą kasdienybę, kurioje mažai kas lankosi, kur žurnalistai neima interviu. O tos vietos, tai pilnos pacientų ligoninės ir slaugos skyriai. Pamaitinti jie ten, sutvarkyti ir gauna viską ko tuo metu gali prireikti. Bet jie vieniši, deja valdiškos įstaigos negali suteikti jiems to, ko kartais labiausiai trūksta.
Ligoniai visais įmanomais būdais, kartais garsiai, kartais tyliai šaukiasi savo artimųjų... Girdime žodžius „Aš niekam nereikalinga, nenoriu gyventi, noriu namo...“ Nežinau ką atsakyti. Kaip paguosti? Vienų laukia senelių globos namai, kitų iš viso nežinia. Išėję iš ligos, didelė dalis senolių gali pakankamai savarankiškai gyventi, tvarkyti savo elementarius poreikius, bet dėl sutrikusios sveikatos jie negali ištisomis paromis, naktimis pasilikti be kontrolės. Gali bet kada nukristi, bet negali atsikelti, kur ir kam skambinti? Kaimynai iškvies greitąją pagalbą, bet kas padės išnešti ligonį? Gal geriau negirdėt? Ir tada skaitome spaudoje, kad tokiame, tai tokiam bute surasta irstantis lavonas. Iš ligonių tenka girdėt žodžius: „Praleidau progą, praleidau progą.“ Klausiu: „Kokią progą?“. Pasirodo tą, kad kai buvo namuose ir turėjo kalną vaistų, reikėjo juos visus išgerti per vieną kartą. Tai taip...
Ir tada kyla klausimas, kodėl nėra Jonavoje socialinio taksi pagalbos? Kur skambinti? Kokios tarnybos gali padėti? Kodėl Jonavoje nėra savarankiško gyvenimo namų? Argi tikrai tam nėra poreikio? O juk tai būtų vieta, kur po ligos sustiprėję senoliai galėtų gyventi su minimalia personalo priežiūra. Tai nepalyginamai pigiau, negu laikyti žmogų globos namuose. Argi nėra Jonavoje tuščių pastatų, kuriuos galima būtų pritaikyti? Juk respublikoje jau įkurta nemažai savarankiško gyvenimo namų, kurių steigėjai yra savivaldybės ir bendras socialines paslaugas teikia biudžeto lėšomis. Vykdoma aibė projektų, kurių tikslas konsultavimas, informavimas, bet ar yra tarnyba kuri:
1. Atvyks ir užneš (išneš) ligonį kartais net į 7-tą aukštą, kai neveikia liftas.
2. Atvyks į namus (po darbo valandų) pastumti įstrigusį neįgaliojo vežimėlį, ar pakels nukritusį ligonį?
3. Kas patars, kur apsigyventi, kai globos namams dar netinkamas , o vienas gyventi jau negali?
Ar ir šitoms paslaugoms nėra poreikio? Prašau, nesakyti, kiek gero nuveikta toje srityje, kad visoje respublikoje panaši padėtis, bet sakykite, kodėl nėra ir nedaroma ar kada bus daroma tai, ko šiandien labai trūksta.
Nesinori man užbaigti savo įspūdžių tokia liūdna gaida. Mūsų išvykos finansuotos iš socialinės paramos skyriaus projektui „ Pagalba čia ir dabar“ skirtų lėšų. Tuo labai džiaugiamės.
Labdaros ir paramos fondo „Močiutės pastogė “ vadovė Bronė Domeikienė