Per atestatų įteikimo šventę į juos kreiptasi ne sėkmės istorijų, pergalių ir laimėjimų kontekste, bet tik atiduodant pažymėjimą, kuris žymi ne paties svarbiausio gyvenime etapo finišą. Finišuojančią šventę teko stebėti ir man. Ausis badė nuolatinis ir ydingas mokinių į sėkmingus ir lūzerius skirstymas, kurio neišvengia kiekviena įprasta švietimo sistemos mokykla. Galima tik bandyti įsivaizduoti buvusį mokinį, kurio vardas visoje šventėje paminimas tik kartą, kai reikia atsiimti atestatą, o kitų vardai minėti po kelis ar daugiau kartų. Todėl šis tekstas, nesvarbu kokią mokyklą būtų baigęs, skirtas būtent tiems, vienkartiniams (asociacija į vienkartinę tarą, panaudojama ir išmetama, o išpuoštas servizas naudojamas daug kartų). Tikiuosi, šis tekstas, lyg nepasakyta kalba, bent menka dalimi kompensuos sistemos ydingumą.
Būti paminėtam vieną kartą reiškia turėti šansą. Šansą mąstyti kitaip ir būti laimingu žmogumi savaip, bet ne tuo būdu, kurį padiktuoja sistema. Švietimo sistema Lietuvoje labai netobula, pavyzdžiui vienas 12 metų mokinys moka skaityti tik 6 raides, iš kurių susidaro jo vardas. Sistemai duoti lemiamą žodį dėl tavo gyvenimo yra pražūtinga. jeigu sistemoje negavai šimtuko, reiškia esi lūzeris. Nors dažniausiai gautas šimtukas nurodo gebėjimą padaryti tai, ko iš tavęs reikalauja. Nieko daugiau. Abitūros egzaminai jau senai sulaukia nemažai kritikos, o šių metų vėluojantys rezultatai tik nurodo į rimtą, mediciniškai kalbant, karščiavimą. Paprastų tablečių nuo gripo nebeužtenka. Nepaisant to, negaluojanti sistema vis dėlto koreguoja mūsų gyvenimus, rūšiuojant mokinius į sėkmingus ir lūzerius. Nors iš tiesų pagrindo laikyti mokinį luzeriu, neišlaikiusių egzamino šimtuku arba išlaikusiu ant ribos, praktiškai nėra. Profesorius Jonas Ruškus, Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių komiteto narys, šių metų Santaros-Šviesos suvažiavime skaitė labai svarbų ir stiprų pranešimą, pavadinimu Švietimas dėl vaikų selekcijos ar dėl kiekvieno vaiko? (tekstą galima rasti Google). Pranešimo metu profesorius sistemą taikliai pavadino testokratija - valdžia besiremianti pieštuko ir popieriaus testu įvertinti mokinio gebėjimą tinkamai pažymėti atsakymą, tokiu būdu nulemiamas jo gyvenimas, skiriant vieną iš dviejų pozicijų: gabus arba ne. Nieko keisto, kad iki šiol mes, kaip visuomenė, teikiame didesnę reikšmę intelektui, bet ne emociniam intelektui (emocinis intelektas tai yra gebėjimas įsijausti ir empatiškai suprasti kitą žmogų, ir gamtą), kuris pasak naujausių tyrimų, ypatingai žemas.
Jeronimo Ralio gimnazijos direktoriaus, kurį asmeniškai labai gerbiu ir galiu atsiliepti tik teigiamai, kalbą šį kartą vertinu kritiškai. Savo kalboje, kurį labiau praminčiau sėkmingų mokinių suvestine, direktorius nėra iki galo sąžiningas, minėdamas istorines asmenybes sėkmės kontekste. Sakydami A, derėtų pasakyti ir B. Tiek Leonardas da Vinčis, tiek Steve Jobs ar Albertas Einšteinas iš tiesų nėra sėkmingi tuo apibrėžimu, kaip švietimo sistema apibrėžia sėkmę. Leonardas da Vinčis neturėjo jokio formalaus išsilavinimo, nėra baigęs jokios mokyklos, o sėkmė gimė būtent iš smalsumo, kuriuo reta mokykla rūpinasi. Da Vinčis buvo to meto diletantas, renesanso žmogus, kuris domėjosi visomis sritimis. Žodžio diletantas kilmė slypi renesanso laikotarpyje ir jis neturėjo jokios neigiamos reikšmės. Daugelis to meto mąstytojų ir išradėjų neturėjo formalaus išsilavinimo. Steve Jobs nebaigė koledžo (universiteto), bet buvo savarankiškai susižavėjęs Shakespeare’u ir ypatingai karaliaus Lyro tragedija. Albertas Einšteinas negavo ilgai darbo ne todėl, jog turėjo parašyti keturias disertacijas, bet dėl fizikos mokslą keičiančios mokslo paradigmos (paprasčiau tariant, paradigma tai tam tikri rožiniai akiniai, pro kuriuos pasirodo atpažįstamas ir vertinamas pasaulis, pakeitus akinius, pasikeičia ir pasaulio vertinimas ir aiškinimas), kurios ilgai nepripažino mokslo bendruomenė. Tuo labiau, Albertas turėjo problemų su rašymu, skaitymu ir buvo disleksikas (skaitymo sutrikimas). Ir tai tik pavieniai pavyzdžiai, kurie patvirtina visai priešingą požiūrį. Jeigu ir verta naudoti istorinių asmenybių pavyzdžius, tai tik nesėkmės kontekste. Esu susidūręs su atvejais, kai abiturientai baigę mokyklą vidutiniais ar prastais pažymiais, universitetą baigia aukštais ar aukščiausiais rezultatais, nes universitete nereikia mokėti teisingai atsakyti į klausimus. Lietuvių kilmės lenkų rašytojas Witoldas Gombroviczius, išvystęs absurdo jausmo kūrybą, nepasižymėjo gerais rezultatais mokykloje. Tiksliau sakant, prastai sekėsi mokytis, rašytojo teigimu, dykaduoniavo. Savo lenkiškuose prisiminimuose Witoldas rašo: [...] o šiaip lavinausi skaitydamas knygas, ypač uždraustąsias, taip pat nieko neveikdamas, - nes laisvai sklandanti dykinėtojo mintis yra dalykas, labiausiai ugdantis protą. Dykinėjimo, ugdantis protą, ir sąžinės, kuri kankino nieko neveikiantį rašytoją, įtampa rašytoją privertė parašyti skaitomus kūrinius. Ir apskritai, būtent nesėkmė mūsų gyvenime yra daug tikresnė, ji nemeluoja. Ji sąžininga ir atlaidi, kartu skatinanti pasistengti siekti savo kelio. O siekti savo aistros kelio, nepaisant mūsų sėkmės kulto ir rūšiuojančios švietimo sistemos, reikia, nes gal tai bus tavo gyvenimo laimė. Šioje vietoje norėčiau pacituoti savo mokytojos Rūtos Strumilienės žodžius, kuriuos atsimenu iki šiol. Netiksliai pacituosiu, iš atminties: „Jeigu nepasiseka trumpesniu, tiesesniu keliu pasiekti savo tikslą, visada yra kelias per aplinkui, tik jis ilgesnis“.
Verta priminti kitos mokytojos žodžius, pasakytus per šventę. Šių žodžių laukiau visos šventės metu. Mokytoja palinkėjo gyvenime išlaikyti žmogiškumą. Sėkmės kultas šį žmogiškumą gali kartais nejučia pakeisti savimi, pamirštant kitą, nes sėkmės kulto logika vadovaujantis, pagarbos ir pripažinimo nusipelno tik sėkmingi (žmonės?). Tokios sėkmės kulto, neigiančio žmogiškumą, pavyzdžių mūsų visuomenės gyvenime galima aptikti daug. Nesenas atvejis su socialinio būsto (kurį iš esmės sunku laikyti socialiniu būstu, žinant civilizuotą praktiką) suteikimu/nesuteikimu ir priekaištavimą moteriai, kuri „per daug prisigimdė vaikų“ ir „ieško naudos“ (lyg žmogus iš prigimties neieško naudos). Sėkmingi žmonės tokiais atvejais nevengia trypti ir paniekinti prasčiau gyvenime pasiekusius žmones.
Pabaigai, Odisėjo kelionė tai ne apie gudrumu apgautą ciklopą arba vos išlikusį ir pabėgusį Odisėją nuo laistrigonų siekio sugauti, bet apie gyvenimą plaukiant link savo tikslo (namų, laimės), vienas iš tokių tikslo komponentų yra žmogiškumo išlaikymas, nes giedant sirenoms (sėkmės kultui) labai lengva nukrypti nuo trajektorijos ir sudužti į uolas. Tokiu atveju, kelionė pasibaigia ir galiausiai lieka tapti sirena/u, kuris trukdo kitiems pasiekti savo žmogišką tikslą. Tad geriausia, kaip Odisėjo vyrams užlipdė vašku ausis, taip ir mums reikia mąstymą užpildyti sveiku skepsiu ir nepasiduoti užburiančiai sėkmės muzikai.
P.S. Tiesa, kelionės tikslui pasiekti, reikia turėti ir tikslą, todėl palinkėsiu visiems vienkartiniams šiais žodžiais, kurie buvo užrašyti ant Apolono šventyklos vartų, einant pas orakulą. Pažink save.
Žygimantas Menčenkovas