Paskelbtas Laisvalaikis

Piešiančio kariuomenės ryšininko istorija

Antradienis, 02 July 2019 10:44 Parašė 

Skaitytojams pateikiame interviu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariu ryšininku štabo seržantu Vaidu Rindzevičiumi apie jo tarnybą, pomėgius, veiklas ir iššūkius.

Papasakokite, kada ir kaip pradėjote tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

Tarnauti pradėjau 1993 metais Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgos), o nuo 1994 metų ki dabar tarnauju Ruklos motodesantiniame batalione (dabar Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas). Tuo metu laikinai vado pareigas einantis karininkas pakvietė mane kaip dailininką, kaip apipavidalintoją, nes kopijavimo technikos ir kitų panašių technologijų nebuvo daug, todėl tekdavo daryti užrašus, rašyti instrukcijas arba kopijuoti tam tikrus vaizdus. ...o kaip gyvenime atsirado dailė?
Nesu labai intensyviai piešiantis šiuo metu. Tačiau vaikystėje dailė buvo didžiausia aistra. Baigiau 4 metų vaikų dailės mokyklą. Vėliau, jau būdamas pilnametis, norėjau kur nors studijuoti dailę, bet, kadangi tuo pačiu metu tarnavau Lietuvos kariuomenėje, tai dieninių studijų pasirinkti negalėjau. Tačiau, kai Šiaulių universiteto Menų fakultetas pradėjo kviesti studentus mokytis renkantis neakivaizdines studijas, tai ilgai nesvarstydamas 2001 metais su pirma grupe ir įstojau, o 2007 metais baigiau (kadangi 2006 metais vykau įtarptautinę misiją Afganistane,teko imti akademines atostogas). Menų fakultete įgijau pedagoginį išsilavinimą, nors su vaikais neplanavau dirbti. Bet dabar,tapus skautų organizacijos nariu,tenka dirbti su vaikais, todėl pedagoginis išsilavinimas praverčia.Kokios dabartinės jūsų pareigos? Ką tenka daryti? 
Laikui bėgant,keitėsi bataliono poreikiai, mano paslaugų kaip dailininko ir apipavidalintojo reikėjo vis mažiau, todėl aš tiesiog 1998 metais tapau ryšininku. Šiuo metu tarnauju S6 skyriuje, esu ryšių ir informacinių sistemų vyresnysis specialistas. Su daile nieko bendra nėra, nors tarnybos metu iškyla vienokių ar kitokių meninių užduočių. Pavyzdžiui, pulkininko leitenanto Aurelijaus Motiejūno, tuometinio štabo viršininko, sumanymu kūriau štabo ženklą. Kai buvau misijoje Afganistane, dariau vieną įdomesnių projektų - stilizuotą piramidę, o ant jos - Geležinis vilkas. Tai buvo Provincijos atkūrimo grupės vado pulkininko Vilmo Šato pasiūlymas - palikti bazėje Geležinio vilko ženklą.Papasakokite įsimintiniausią tarnybos įvykį?
1995 metais (tada man buvo 20 metų) bataliono vadas plk. ltn. Algirdas Gaižutis davė užduotį - sukurti bataliono vėliavos projektą. Tuo metu, kai nebuvo interneto, kur būtų galima paieškoti informacijos, neturėjau gyvenimiškos patirties, lengva nebuvo. Labai džiaugiausi, kad bataliono ramovės viršininkė Genovaitė Ališauskienė labai padėjo. Su ja važinėjome po muziejus, ieškojome pavyzdžių, kaip atrodė vėliavos tarpukariu. Mums tai buvo labai aktualu, nes mūsų batalionas perėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo II pėstininkų pulko tradicijas. Pasidarėme įvairių vėliavos eskizų, kuriuos reikėjo suderinti su Lietuvos heraldikos komisija prie Prezidentūros. Vėliau prie mūsų komandos prisijungė bataliono raštininkė Nida Krocienė, kuri mokėjo dailiai ir taisyklingai rašyti (juk vėliava turėjo būti su užrašu!). Galų gale gimė šis projektas, o man,tuometiniam dvidešimtmečiui, tai buvo didžiausias iššūkis.Kadangi užsiminėte, kad esate skautas, tai kaip šovė mintis prisijungti prie šios organizacijos?
Tai turbūt tradicinė situacija žmogaus, kuris tampa skautu suaugęs. Kadangi mano vaikas tapo skautu, o man tekdavo tai į vieną renginį vežti, tai į kitą, vis pakalbėdavau su vadovais, kas tie skautai, pats pasiskaičiau knygose, pasidomėjau, kokia veikla užsiėmė skautai tarpukary, ir supratau, kad čia rimta. Va taip ir įsitraukiau. Pradėjome Jonavoje, dabar jau turime savo vienetą, visi vadovai - kariškiai. Pasivadinome partizano Benedikto Labėno-Kariūno draugove, nes tarpukario metu jis buvo aktyvus skautas, poetas, karys ir partizanas. Tarpukariu buvo tradicija draugoves (skautų vienetus) vadinti kunigaikščių vardais, nes tai jungė tautą, o dabar, manau, kad partizanai yra mūsų didieji kunigaikščiai, kurie yra mums pavyzdys. Būdami skautais stengiamės daryti daugiau žygių, nei susitikimų klasėse, nes, jeigu tik įmanoma, daug geriau laiką leisti lauke. O pats rimčiausias darbas prasidės rudenį, kai prasidės mokslo metai.Kuo dar domitės ir kokia veikla užsiimate?
Mėgėjiškai domiuosi istorija, neseniai pradėjau dalyvauti archeologinėse ekspedicijose. Labai sudomino mūsų senosios pagoniškos tradicijos ir papročiai. Galvoju, būtų smagu įamžinti tokius vaizdus. Taip pat užsiimu karo istorijos rekonstrukcija, daugiausia napoleonistika (karvedžio Napoleono gyvenimo laikotarpis), taip pat rekonstruoju ir 1794 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaulį. Įspūdingiausias renginys buvo 2015 metais -Vaterlo mūšio rekonstrukcija, skirta 200 metų jubiliejui. Rekonstruktorius esu nuo 2001 metų. Gaunu pakvietimą, nuvažiuoju, „pakariauju" ir grįžtu, didelio pasiruošimo tam nereikia. Tačiau pagrindinė veikla, be kariuomenės, šiuo metu yra skautai. O dailės, kad ir nėra labai daug mano gyvenime, bet tikrai norėčiau prie jos sugrįžti. 
- Ar randa vietą ateities planai jūsų darbotvarkėje?
Na, tarnauti ruošiuosi dar ilgai, o vėliau kaip bus - nežinau. Piešimo apleisti tikrai nenorėčiau, norisi kažkokių įdomių projektų, vizualizuoti partizaniškų istorijų. Labai įdomu pasidarė, kai sužinojau, kad pas senelius sodyboje gyveno trys partizanai. Pradėjau klausinėti, kas jie tokie, ir tėvas papasakojo istoriją, kaip 1951 metais partizanas Švyturys (Jonas Ignatavičius) jį mokė matematikos. Mano galvoje atsirado vaizdinys, kurį perkėliau ant popieriaus, ir norėčiau ateityje daugiau tokiomis temomis piešti.Norėčiauvisą ciklą tokių istorijų sukurti.Tikiuosi, kad taip ir bus - sukursiu.

KAM inf.

Nuotraukos srž. sp. Ievos Budzeikaitės 

Atnaujinta Antradienis, 02 July 2019 10:46
Web Analytics