Prieš gerą savaitę Žeimių miestelį „papuošė“ keisti informaciniai stendai. Vienas – prie bažnyčios, kitas – prie koplytėlės, trečias – prie piliakalnio. Juose – informacija apie miestelio praeitį, paminklus. Deja, neatsakingai įgyvendintas sumanymas, atrodo, nepasiteisino, o noras skubotai pasigražinti paprasčiausiai iškraipė istoriniuose dokumentuose slypinčius ir ne visiems žinomus faktus.
Kaip sakė jau kelis dešimtmečius savo krašto tyrinėjimui paskyręs žeimietis, garsus medžio skulptorius Artūras Narkevičius, mažiausiai du stendai stebina savo klaidomis. Antai tekste prie bažnyčios teigiama, kad čia, dviejose šventoriuje stūksančiose koplytėlėse, buvo laidojami miesto įkūrėjai Kosakovskiai. Atleiskite, kokio miesto? Vienoje – tik Žeimių ir Martyniškio dvarų Kosakovskiai, kitoje – Nelovickai iš Palankesio dvaro. Trečioji – ne tuščia, o su karstu be užrašo, o rūsyje – paminklinis akmuo, kuris mena dar kitus Kosakovskius. Liūdnas melas ir bažnyčios gaisras, neva užfiksuotas 1893 m. Bažnyčia keliskart buvo perstatinėjama, tačiau niekada nedegė. Šio statinio išvaizda įvairiais laikais – kraštotyrininko nuotraukų lobyne. Netiesa ir tai, kad daugelį bažnyčios altorių sukūrė žeimietis Augustinas Meslinas. Altorių paprastas, tegul ir labai nagingas stalius negalėjo kurti. Juos, kaip ir visą neogotikinį statinį, nubraižė architektas Vaclovas Michnevičius. Šių brėžinių kopijos su kūrėjo parašu – taip pat kraštotyrininko archyve. Beje, neseniai žeimietis išsiaiškino ir kitą architekto gimimo datą – 1866-uosius, o ne 1862-uosius metus.
Visai „nugrybauta“ tekste prie koplytėlės. Čia nurodytos trys Šv. Jono ar Sukilėlių koplytėle vadinamo statinio atsiradimo versijos. Deja, visos netikslios. Joks 1831 m. sukilimo išdavikas čia aukštoje liepoje nebuvo pakartas, joks grafas čia nedėkojo Dievo apvaizdai, kad giminaičiai grįžo sveiki iš 1812 m. karo. Anot buvusio dvaro savininko Teodoro Medekšos prisiminimų, koplytėlė buvo pastatyta 1768 m. jo sūnaus, Baro konfederacijos dalyvio, atminimui. Sakinys „Senieji žeimiškiai pasakodavo...“ negali užpildyti mūsų nežinojimo spragų, tai panašu į legendą.
Kas sumąstė klaidingais tekstais „papuošti“ rajono miestelius? Beje, panašūs stendai, tikėkimės, ne klaidingi, pasirodė ir Jonavoje. Rajono savivaldybės Architekto ir urbanistikos skyrius esą nurodė tik vietas, kur statyti, o faktus supainiojo rangovai. Vis dėlto keista, kaip galima viešai kažką pasakoti, nesuderinus šių pasakojimų turinio su paminklosaugininkais, muziejininkais. Galbūt artimiausiu metu stendai bus perrašyti ir taps svarbiais mūsų vietovių pažintiniais akcentais. O kol kas, kol istorija mėgėjiškai perrašoma, A. Narkevičius, pritarus seniūnui Faustui Pilipavičiui, ėmėsi paprastos akcijos – uždengė stendus nepermatoma plėvele. Tegul, sako, tai bus persergėjimas ir kitų seniūnijų valdžiai – neįsileiskite istorijos „pagražintojų“.
Marius Glinskas
