Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Renginiai

Norėjo pabėgti nuo pilkos kasdienybės – pradėjo rašyti

Ketvirtadienis, 24 March 2016 13:12 Parašė 

Neseniai Jonavos viešoji biblioteka kartu su Jonavoje įsikūrusiu knygynu „Pegasas“ surengė susitikimą surašytoja, prozininke, vertėja, 11 romanų autore Irena Buivydaite-Kupčinskiene. Renginį vedė Viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, jai talkino J. Ralio gimnazijos gimnazistai: vaidino siužetus I. Buivydaitės-Kupčinskienės romanų.

Rašytoja su šeima gyvena Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, Kūryba – jos hobi. Rašo tuomet, kai nori pabėgti nuo kasdienybės. Jai didžiausia vertybė gyvenime yra šeima. Rašytoja yra parašiusi net 11 romanų, kurie visi surado kelią į skaitytojų širdis. Pasak Jonavos viešosios bibliotekos direktorės, jonaviečiai graibstyte graibsto rašytojos romanus „Šimtas baltų „Mersedesų“, „Ironiški stebuklai“, „Geriausios draugės“, „Padovanok man savaitgalį“, „Kitapus veidrodžio“, „Nebaigta kalnų sakmė“.

Rašytoja į susitikimą su Jonavos skaitytojais atsivežė savo pirmuosius romanus, kurie dar parašyti į sąsiuvinukus: Alytuje jie keliavo iš rankų į rankas, kol autorė išdrįso pati nuvykti į „Alma Littera“ leidyklą . Taip pasielgti pastūmėjo jos tetos Elenos de Strozzi (Elenos Buivydaitės) išleistas romanas. Irena leidyklai pasiūlė pluoštelį savo kūrybos. Bandymas buvo sėkmingas: romanai leidžiami ir šiandien..

Esu perskaičius visas autorės knygas: kiekvieną kartą, kai tik rankas paimu naują šios autorės romaną, man aplinkui niekas neegzistuoja, geriu į save kiekvieną veikėjų dialogą, tokį tikrą, be puošmenų. Verčiau puslapį po puslapio su didžiuliu pasimėgavimu – gyvenu veikėjų aistromis, meile, nusivylimais. Ir taip norisi nuspėti pabaigą. Rašytojos romanai baigiasi netikėtai ir nenuspėjamai: skaitytojai laikomi nežinioje iki paskutinio lapo. Kiekvieną kartą užvertusi knygą dar ilgai esu ten, romano herojų pasaulyje, o ne realybėje.

Romanų herojai ilgai nenori paleisti, žaidžia jausmais. Tad drauge su jais tarsi savo išgyvenu jų netektis ir nusivylimus... Kartais, jei baigiu skaityti auštant, dar ilgai lieku gulėti atmerktomis akimis su knyga rankose. Ir žinau, kad ryte vėl norėsis prie jos sugrįžti, kai kurias vietas, kurias pasižymėjau pieštuku, norėsis skaityti dar ir dar kartą... Nuolat jaučiu alkį skaitymui, knygoms, naujoms emocijoms. Tuomet knygyne pradedu ieškoti kito I.Buivydaitės romano.

Buivydaitė jonaviečiams sakė, kad nei vaikystėje, nei ankstyvoje jaunystėje nė nepagalvojusi, kad kada nors bus rašytoja. Jai patiko anglų kalba, kurią ir pasirinko studijuoti. Svajojo dėstyti anglų kalbą studentams ir tiems, kurie nori mokytis ir versti grožinę literatūrą. Ši svajonė išsipildė. Pirmą knygą išleido būdama keturiasdešimt vienerių. Tiesa, rašyti pradėjo gerokai anksčiau, maždaug 25-erių: norėjo pabėgti nuo neįdomios kasdienybės, kai po smagių studijų Vilniuje persikėlė gyventi į snaudžiantį provincijos miestą Alytų. Pati yra šiaulietė, tad Alytus jai buvo visiškai svetimas, o ir darbas mokykloje nebuvo prie širdies. Tad pasinerdavo į išgalvotą savo herojų pasaulį – ir gyvenimas iš karto tapdavo gražesnis.

Populiarių romanų autorė sakė rašanti apie visiems artimus dalykus – meilę, šeimą, draugystę, neištikimybę, „nelauktą“ kūdikį, troškimą būti laimingais. Likimas dažnai negaili herojų, jiems tenka patirti visokiausių išmėginimų, tačiau jie nepasiduoda, stengiasi rasti išeitį. Ir dažniausiai jiems pasiseka. Rašytojos žodžiais, ko gero tai ir patraukia skaitytojus – žmonės nori tikėti, kad patyrus įvairių negandų ir išbandymų, viskas gali baigtis laimingai.

I.Buivydaitė-Kupčinskienė neslėpė, kad jai nedrąsu laukti neigiamų atsiliepimų. Kita vertus – visiems neįtiksi. Svarbiausia, kad ji turi savo ištikimus skaitytojus, kurie laukia naujų romanų, tad jai svarbiausia – nenuvilti jų.

„Rašau apie tai, ką žinau – kasdienį žmonių gyvenimą. Man įdomiausia gilintis į veikėjų psichologiją, atskleisti jų išgyvenimus, abejones, vidinį monologą. Knygų herojai yra išgalvoti. Nebūtų įdomu aprašinėti tikrą žmogų ir tikrą jo gyvenimą. Be to, tai yra neįmanoma – galima aprašyti tik žmogaus išorę, tam tikrus veiksmus, bet autorius niekada nežinos, ką iš tikrųjų tas žmogus mąsto. O jei pavyksta aprašyti tokį personažą, apie kurį žmonės sako „Pažįstu tą žmogų“, vadinasi, tiesiog pasisekė sukurti apibendrintą charakterį. Kurdama veikėjų charakterius, semiuosi patirties iš gyvenimo, mano darbas toks, kad nuolat bendrauju su daugeliu žmonių – daug metų dėstau anglų kalbą Alytaus kolegijoje ir įvairiuose kursuose, teko daug vertėjauti įvairiuose renginiuose, konferencijose, susitikimuose, bendrauti su įvairių šalių atstovais, keliauti, todėl teko pažinti daug įvairiausių išskirtinių, įdomių bei paprastų, kasdieniškų asmenybių. Knygos idėja dažniausiai gimsta netikėtai ir bet kokioje vietoje. Tai gali būti išgirsta frazė, dainos eilutė, gražus peizažas, mintys sėdint lėktuve ar ant Parnidžio kopos Nidoje… Vėliau idėja ima augti, atsiranda veikėjai, atskiros situacijos,“ – kalbėjo Lietuvoje populiarių romanų autorė.

Pati autorė stipriausiu romanu laiko „Taką per jūrą“, tačiau sako, kad jai brangios visos knygos. Kaip tie pelėdžiukai pelėdai. Autorė sakė, kad dėl savireklamos nedaro beveik nieko. „Tiesa, kai pasirodė pirmoji knyga „Šimtas baltų mersedesų“, užėjau į vietos laikraščio redakciją ir parodžiau ją darbuotojams, nes Alytuje niekas nežinojo, kas ta Irena Buivydaitė, visiems aš Kupčinskienė. Toliau viskuo pasirūpino žurnalistai. Šiandien gatvėje mane sutikę alytiškiai sveikinasi, kalbina, klausia, kaip sekasi mano šeimai“, – sakė I. Buivydaitė-Kupčinskienė.

Paklausta apie naująjį romaną, rašytoja sakė, kad jis kol kas tik kompiuteryje, skaitytojai jį išvys gal dar šiemet.

„Esu be galo laiminga: turiu gerą šeimą, dirbu kelis mėgstamus darbus, turiu savo skaitytojų ratą, kuriems patinka mano knygos. Gyvenimas pilnas mažų, kasdieniškų stebuklų. Laimingas tas, kuris sugeba juos įžvelgti ir pasidžiaugti kad ir gražiu saulėlydžiu, krintančiomis snaigėmis, giminaičių, draugų sėkme, nuostabia melodija ir dar daugeliu kitų dalykų,“ – akcentavo rašytoja.

Viešajai bibliotekai norėčiau padėkoti už neužmirštamą susitikimą, už galimybę pabendrauti su mylima rašytoja. Gėlės, nuoširdi jonaviečių padėka, linkėjimai labai sujaudino knygų autorę. Jos žodžiais, tai buvo vienas įsimintiniausių susitikimų. Ji dėkojo savo skaitytojams, mielai sutiko įsiamžinti su jonaviečiais skaitytojais bendroje nuotraukoje: ji primins laimingas akimirkas ir ją sušildys.

Eitvydė PRANEVIČIENĖ