Paskelbtas Rajono naujienos

NATO šalių kariai savanoriškai vyksta tarnauti į Lietuvą

Penktadienis, 17 May 2019 10:33 Parašė 

Rukloje (Jonavos r.) dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei Lietuvoje daugiau nei du mėnesius vadovauja Vokietijos kariuomenės pulkininkas leitenantas Peeras Papenbroocas. Pasak naujojo vado, kariai Lietuvoje treniruojasi atlikdami gynybinio pobūdžio veiksmus, ko jau ilgą laiką nėra darę. Be to, yra karių, kuriems tai – ne pirma rotacija šiose pajėgose. Kai kurie iš jų jau kreipėsi į vadą dėl galimybės atvykti ir kitais metais.

Vade, gal galite pasidalyti savo pirmaisiais įspūdžiais iš šių dviejų mėnesių tarnybos kaip NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės vadas Lietuvoje?

Turiu paminėti savo pirmąjį pažintinį vizitą į Lietuvą pernai spalio mėnesį, kuris vyko praėjus trims mėnesiams, kai pradėjau vadovauti savo batalionui Vokietijoje. Tai buvo puikus vizitas prieš pratybas „Geležinis Vilkas 2018“. Aš nuo pat pradžių jaučiausi labai jaukiai, tiesiog gerai. Mus labai maloniai priėmė ir Lietuvos žmonės, ir brigados „Geležinis Vilkas“ kariai, kurie yra itin draugiški. Jie pasidalijo su mumis visa mums pasirengti dislokavimosi veiksmams reikalinga informacija. Taip pat sulaukiau naudingų patarimų, kaip pakoreguoti baigiamąjį bataliono pasirengimo prieš atvykstant etapą. Taigi, galėjau gerai pasirengti kartu su savo batalionu dar būdamas Vokietijoje. Džiaugiausi galėdamas sugrįžti į Lietuvą su visu batalionu sausio mėnesį susitikti su olandų ir čekų kuopomis, kurios čia įsikūrė sausio pradžioje, taigi mūsų komanda galėjo pradėti formuotis nedelsdama. Taip pat čia galiu vykdyti kitokias treniruotes nei Vokietijoje. Taigi, pasirengimo dislokuotis ir galimybių treniruotis jūsų šalyje prasme patirtis yra išties puiki. Jei nebūtume atvykę į Lietuvą, mano kovinės grupės pajėgos būtų netekusios šios unikalios galimybės.

 Kaip vertinate Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pasirengimą?

Man nuo pat pradžių gerą įspūdį padarė brigados „Geležinis Vilkas“ batalionų pasirengimo lygis. Ir per pastaruosius du mėnesius bendro darbo su brigados padaliniais šis įspūdis dar sustiprėjo. Pradėjome keistis informacija ne tik vadų, bet net ir būrių lygmenimis. Žinoma, mūsų patirtys skiriasi, todėl stengiamės mokytis vieni iš kitų geriausių praktikų. Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra puiki lengvoji pėstininkija, šiuo požiūriu visiškai sutariame su kovinės grupės kolegomis olandais ir čekais. Greitai du „Geležinio Vilko“ batalionai gaus naujus šarvuočius „Vilkas“. Šioje srityje galėsime jiems teikti paramą, nes iš patirties žinome, kaip dirbti su tokiomis transporto priemonės. Vis dėlto, spręsdamas iš visko, ką mačiau iki šiol, neturiu abejonių, kad lietuviai netrukus įvaldys „Vilkus“, nes lietuviai yra tikri profesionalai ir labai motyvuoti. Taigi šis iššūkis jiems nebus sunkus.

 Kartais žmonės daro klaidą ir laiko visas Baltijos šalis vienu junginiu, nors šios šalys skirtingos, tiek karine, tiek kitomis prasmėmis. O kaip manėte Jūs, atvykdamas į Lietuvą?

Aš žinojau, kad istoriniu požiūriu visos trys Baltijos šalys yra skirtingos. Pavyzdžiui, paskutiniu laiku Afganistane tarnavau su policininkais iš Estijos, taigi numanau, kaip mąsto estai. Prieš keletą metų taip pat treniravausi kartu su karininku lietuviu, tad esu susidaręs įspūdį apie abiejų šalių požiūrius į istoriją. Žinoma, savaitė po savaitės sužinau vis daugiau apie šalių istoriją ir tai, kaip ji atsispindi jaunosios Lietuvos kartos, kuri nėra patyrusi gyvenimo Sovietų Sąjungoje, pasaulėžiūroje. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl noriu, kad mano kariai, kol yra čia, pamatytų kuo daugiau jūsų šalies. Kai tik jie turi laisvo laiko savaitgaliais, noriu, kad išvyktų iš įgulos ir aplankytų kitas Lietuvos vietas. Mes rengiame įvairias keliones, pvz., į Vilnių, Kauną, Trakus. Taip pat raginu juos pakeliauti po Lietuvą ir savarankiškai. Mano požiūriu, tai yra geriausias būdas pažinti šalį. Maža to, taip jie susitinka su žmonėmis ir gali sužinoti, kodėl būtent lietuviams svarbu, kad mes būtume čia.

Kaip jaučiatės vykdydamas misiją šalyje, kurios sienos su Rytų agresoriumi yra kur kas arčiau?

Vokietijoje mes diskutavome, koks yra svarbiausias mūsų buvimo Lietuvoje tikslas. Reikia paaiškinti savo kariams, dėl ko jie yra čia. Aš jiems sakau, kad priešakinių pajėgų esmė yra potencialaus agresoriaus atgrasymas drauge su Lietuvos nacionalinėmis pajėgomis. Tai yra vienas kertinių NATO principų. Dabar metas mums, vokiečiams, prisidėti vykdant šį uždavinį. Iš tiesų mes darome tą patį, ką mūsų tėvai ir seneliai iki 1990 metų darė palei Rytų ir Vakarų Vokietiją dalijusią sieną. Skirtumas tik tas, kad dabar esame dislokuoti NATO pasienyje, ir kad tai rytinė NATO riba. Taip pat svarbu, kad mes esame tarptautinė kovinė grupė – tai atgrasymo dalis, nes rodo, jog esame pasiruošę ginti NATO teritoriją šalia savo partnerių lietuvių, jei tik to prireiks.

 Karius į Priešakinių pajėgų batalioną siunčia įvairios šalys, jie atsiveža šioms šalims būdingus skirtumus. Ar tai didelis iššūkis Jums kaip vadui?

Nuoširdžiai kalbant, retkarčiais tai iš tikrųjų yra iššūkis. Be abejo, turi įdėti pastangų, kad suformuotum komandą. Pirmasis žingsnis visada yra nustatyti, kuo skiriasi mūsų taikoma taktika. Tada gali pradėti dirbti, aptarti gerąją praktiką. Mes tai pradėjome dar rengdamiesi dislokacijai ir pasiekėme 99 procentus norimos veikimo kokybės. Vis dėlto dar yra, ką tobulinti, ir nėra abejonių, kad taip ir padarysime. Kartu galima pasigėrėti tuo, kaip skirtingos šalys daro tuos pačius dalykus. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vyko vadovavimo įveikiant kliūtis treniruotė. Dalyvavo visos kovinę grupę sudarančios šalys ir atstovai iš visų „Geležinio Vilko“ brigados batalionų ir štabo. Tai buvo puiki proga pasidalyti gerąja praktika ir pasimokyti vieniems iš kitų. Mes irgi patobulinome specifinius savo įgūdžius. Mūsų uždavinio atgrasyti prasme daugiatautė kovinės grupės sudėtis yra savaime vertinga. Juk kiekvienas agresorius pultų kiekvienos kovinėje grupėje atstovaujamos šalies karius.

 Ar sunku vadovauti daugiau nei 1000 karių vienu metu?

Daugelį jų jau pažinojau iš pasirengimo misijai laikotarpio. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį organizavome lyderystės seminarą, kuriame susipažinau su visais grupės vadais. Vėliau dar Vokietijoje surengėme dvejas didžiulio masto pratybas. Taigi, dauguma veidų nėra man visiškai nauji, o dauguma žmonių taip pat pažįsta vieni kitus. O antra, man padeda gera komanda, taigi, nors man pavaldi visa kovinė grupė, man netenka to atlikti visiškai vienam.

 Nuo pat priešakinių pajėgų įkūrimo Lietuvoje NATO šalių kariai puikiai bendrauja su vietinėmis bendruomenėmis. Ar Jūs taip pat tęsite šią iniciatyvą ir skirsite dėmesio savo karių ir vietinių bendruomenių ryšiams vystyti?

Taip. Neseniai surengėme pirmąją kalbos kurso pamoką Jonavos pradinėje mokykloje ir vėliau tai pratęsime. Taip pat prieš keletą savaičių su lietuviais įsijungėme į kraujo donorystės akciją. Kita tokia akcija vyks gegužės mėnesį. Taip pat tęsiame bendruomeninius projektus. Vadovauju keletui karių, kurie jau buvo dislokuoti Lietuvoje, pirmosios rotacijos dalyvių. Vienas jų dabar yra mano vairuotojas, jis svarsto galimybę atvykti ir trečią kartą. Aš manau, tai reiškia, kad kariai supranta misiją ir kad jiems Lietuvoje patinka. Negana to, keletas karių jau kreipėsi į mane dėl galimybės grįžti į Lietuvą kitais metais su mano batalionu.

Ar jaučiate laiko spaudimą siekiant numatytų tikslų?

Kadangi prieš atvykdami į Lietuvą mes jau treniravomės kaip kovinė grupė, šešių mėnesių užtenka rengimo uždaviniams įgyvendinti. Bataliono lygmenį mes pasiekėme dar prieš dislokaciją. Rotacijos laikotarpiu galime treniruotis įvairiais lygmenimis, nuo būrio iki kovinės grupės. Pratybų požiūriu ši dislokacija Lietuvoje yra kaip vyšnaitė ant torto – čia galime treniruotis ir daryti tai, ko Vokietijoje padaryti nepavyktų.

 Ar galite papasakoti, koks kovinis rengimas šiuo metu vyksta čia, Pabradėje?

Viena pagrindinių mano treniruočių Lietuvoje sričių yra kliūčių įveikimas turint ribotą laiką gynybai. Kitaip sakant, mūsų pratybų esmė – gynybinės operacijos. Anksčiau vyko lyderystės mokymai šia tema. O dabar sustiprinto būrio lygmeniu vykdome kovinio šaudymo pratybas, kurių vienas elementas – kliūčių įveikimas. Vėliau, balandžio pabaigoje, atlikdami tuos pačius veiksmus treniruosimės kuopų lygmeniu. Paskui bus visos kovinės grupės pratybos, per kurias svarbiausias dėmesys bus skiriamas gynybinėms operacijoms, o pratyboms vadovaus brigada „Geležinis Vilkas“.

Nuo to laiko, kai dislokavotės, vyko daugiau treniruočių, pavyzdžiui, pratybos „Cauliflower“ ar kovinis pirmosios pagalbos kursas. Kaip vertinate iki šiol matytą priešakinių pajėgų karių darbą?

Mano karių profesionalumas man daro itin gerą įspūdį. Šią savaitę mano šarvuočių kuopa baigia pirmuosius šios rotacijos kuopų kovinio šaudymo mokymus. Taip pat, kaip ir minėjote, vyko jungtinio šaudymo pratybos „Cauliflower“ – tai buvo tikros tarptautinės pratybos, kuriose dalyvavo mano kovinės grupės elementai, o juos sustiprino ir rėmė Latvijoje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės bei įvairių brigados „Geležinis Vilkas“ batalionų elementai. Į pratybas buvo įtrauktos ir Lietuvos karinės oro pajėgos, taip pat NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse atliekantys pajėgumai. Šių pratybų žavesys buvo tas, kad turėjome galimybę treniruotis kartu ir sutvirtinti ryšį tarp skirtingų šalių ir taip pagerinti sąveiką.

Mano požiūriu, mums treniruotis kartu pavyksta vis geriau ir geriau. Kaip jau sakiau anksčiau, mes akcentuojame lyderių rengimą, prie to prisideda ir gerąja praktika dalijasi būrių, kuopų vadai, jauni karininkai iš įvairių batalionų. Tas pats pasakytina ir apie mūsų Rukloje turimą šaudymo iš šautuvų simuliatorių – juo dažnai naudojasi Ruklos įgulos Lietuvos batalionai. Mes dalijamės simuliatoriumi, o jie – meistriškumu, todėl kariai turi galimybę treniruotis pagal Lietuvos doktriną. Tą patį galiu pasakyti ir apie šarvuočius „Vilkas“: antroji mano kuopa, olandai, turi šarvuočius „Boxer“, kurie yra šarvuočių „Vilkas“ pagrindas, todėl šių šalių kariai dalijasi nuomonėmis apie veiksmus su jais ir tokių šarvuočių valdymo ir priežiūros patirtimi.

 Ką Jums asmeniškai reiškia būti paskirtu šio bataliono vadu?

 Labai didžiuojuosi ir jaučiuosi pagerbtas, gavęs galimybę vadovauti tarptautiniam batalionui tokioje svarbioje misijoje. Būdamas vadas čia aš galiu didžiausią dėmesį skirti esminiams šarvuočių bataliono reikalams. Turiu galimybę vadovauti dideliam vienetui ir nepriklausomai kovinei grupei, jai vykdant misiją užsienyje ir esant pavaldžiai šalies šeimininkės ginkluotųjų pajėgų brigadai. Tik labai nedaugeliui vadų tenka tokia proga. Be to, čia mes galime treniruotis gynybinių veiksmų srityje, ko jau seniai nedarėme.

Kalbėjosi Kotryna Gurevičiūtė, autorės nuotrauka

Web Analytics