Paskelbtas Renginiai

„Kad viskas žydėtų, gražu būtų...“

Trečiadienis, 15 May 2019 10:58 Parašė 

Kultūros centro fojė pasipuošė tautodailininkės Adelės Velykienės (1928 – 1982) paveikslų paroda „Kad viskas žydėtų“. Jonaviečiams ją atvežė ir patikėjo sūnus, marti, taip pat Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus, įsigijusio keliasdešimt kūrėjos darbų, rinkinių saugotoja, menotyrininkė Vilma Kilinskienė.

A.Velykienė – dramatiško likimo tapytoja, kuriai dažų potėpiai ir spalvų mirgėjimas buvo savotiška kova su ją gniuždančia liga. Per 1981 - 82 metus moteris ant kartono lakštų guašu nutapė kone pusšimtį paveikslų, kurie gražiai sugulė į mūsų talpią tautodailės skrynią. Tai ir peizažai, ir natiurmortai, portretai, teminės kompozicijos, pulsuojantys atmintyje nutolstančia ir vėl priartėjančia tikrove, improvizacijos žaismėmis. Ryški, savita spalvų dermė – atsvara kasdienei buičiai, savotiška negalios nubaidymo nuo savęs terapija. Kaip sakė atvykusi muziejaus menotyrininkė, ką autorė tapė, viskas buvo realu, jokio „modernizmo“, bet kiekvienas paveikslas – nekasdieniškas, supoetintas. Artimieji prisiminė, kad, tapydama „Mano tėviškę“, autorė prasitarusi: „Kai aš piešiu tėviškę, tai, ko neatmenu, savaip padarau, kad gražu būtų. Noriu, kad viskas žydėtų“. Čia, tarsi pratęsiant Adelės troškimą, galima prisiminti ir mūsų kraštiečio poeto Petro Vaičiūno dvieilį: „Kad viskas žydėtų, kad viskas kvepėtų, nereikia botanikų, reikia poetų“.

Toji dailininkės tėviškė, išdabinta smėlio takais ir gėlių darželiais, tai netoli Žiežmarių plytintis Ringailių kaimas. Ten stūkso bene aukščiausias šiame krašte kalnas su Marijos pėda, ten ilsėjosi Napoleono prancūzų kariuomenė, ten 104 metų sulaukė jos tėtis, kryždirbys ir sumanus bitininkas, ten mama ausdavo net prezidento A. Smetonos puikiai įvertintas drobes,, ten ji lakstė su broliu Juozuku, tapusiu vėliau irgi dailininku Banaičiu, ten atsiveždavo savo vaikaičius, kuriems ir dabar meninė saviraiška nesvetima. Pernai šios giminės kūryba pražydo Kaune, simboliškai įprasminusioje A. Velykienės 90 – metį, šiemet jos nepaprasti paveikslai pasibeldė į Jonavą, mat iš čia, tiksliau, nuo Kulvos buvo kilęs ir jos vyras. „Kelias į Jonavą“ – taip pavadintas ir vienas Adelės paveikslas, kuriame, anot švelnių šeimos kritikų, medžiai pavaizduoti kaip spalvotos paukščių plunksnos. Tačiau, anot autorės, rudenį tokius medžius ir reikia piešti.

A.Velykienė nebaigė didelių mokslų. Be „Saulės“ gimnazijos, metus tik lankė Dailiųjų amatų mokyklą, dainavo chore, 1950 m. dalyvavo respublikinėje Dainų šventėje. Vėliau, pasimokiusi Prekybos mokykloje, po 16 – 18 valandų triūsė Kauno viešojo maitinimo įstaigose. Šeima gyveno kiek atkampioje, bet romantiškoje Kelmų gatvėje. Nelengva buitis, šeimos rūpesčiai neužgožė jos emocinio talento, jau po pirmos parodos kūrėja buvo palankiai įvertinta ir priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Šiandien Adelės darbais džiaugiasi ir muziejai, ir privatūs kolekcininkai.

Marius Glinskas