Paskelbtas Renginiai

Paroda, kuri sukels lengvą šoką

Pirmadienis, 21 March 2016 08:11 Parašė 

Praėjusią savaitę Kultūros centro Meno galerijoje „Homo ludens“ atidaryta dviejų dailininkų – Rolando Rimkūno ir Kęsto Šapokos – darbų paroda. Neabejoju, kad ne vienam lankytojui ji gali sukelti lengvą šoko terapiją. Meno galerijos parodų kuratoriaus Igno Gleixner žodžiais, paroda yra dadaistinė: dada – ne menas, o antimenas. Šis nihilistinis kultūrinis judėjimas, neigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus, prasidėjo lygiai prieš šimtą metų Ciūriche, Šveicarijoje.

Tik įėjusi į Meno galeriją, nustebusi sustojau. Pirmiausia apžvelgiau sienas: jos – tuštokos, vos keletas mažų koliažų. Ir tuomet išgirdau lankytojus choru šaukiant: „Atsargiai, tu stovi ant paveikslo!“. Po mano kojomis – paveikslas? Ir iš tikrųjų. Piešinys buvo pieštas tušu. Žiūrėjau į jį iš viršaus į apačią. „Kilimėlis“ – išdidintas ir nukopijuotas ant paprasto balto popieriaus, priklijuotas prie grindų lipnia juostele. Jo viduryje – princesė, šonuose – išsirikiavę padarai be liemens, galūnių, ant beformių plonų kaklų – kaukolės ...

Tada pamačiau ir kitus didelio formato darbus, nuklojusius galerijos grindis. Ir dar vieną panašaus dydžio kilimėlį prie kitų durų, vedančių į galeriją. Salės viduryje – vaizdo projektorius ir ekranas, kuriame rodomos futbolo rungtynės. Parodos anotacija irgi kabojo neįprastoje vietoje.

Tai buvo tarsi savotiškas emocijų perkritis... Juk tai – kritika?! Be vidurių, odos, kaulų, mėsos? Po galais! O kai pamačiau su purvinais batais lipant ant piešinio, žmogaus akis veidrodyje – pritrūkau oro. Ir tuomet mano smegenys tarsi gynybą „ištraukė“ iš atminties anglų rašytojo fantasto Oldoso Leonardo Hakslio kažkada skaitytus žodžius: „Aš, pavyzdžiui, nenoriu būti pasmerktas išnykti todėl, kad vis tie silpnapročiai mokslininkai, moralistai, spiritualistai, inžinieriai, žymūs politikai, literatai ir visi kiti nesuvokia, kad žmogus turi gyventi kaip žmogus, o ne kaip baidyklė su smegenimis ir siela“. Brrr...

I. Gleixner per parodos atidarymą priminė, kad šiemet dadaizmui – jau 100 metų. Judėjimas, prasidėjęs 1916 m. Ciuriche, vėliau išplito po visą pasaulį. Tai, ką vaizdavo ankstesnė dailė, dadaistai piešė priešingai, naudojo apgalvotus, tyčia nesuvokiamus kūrybinius metodus. Dadaistų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes. Jie surado daug būdų išreikšti savo juodąjį humorą naudodami neįprastas medžiagas, įskaitant ir atliekas. Judėjimas sukėlė begalę skandalų, tačiau iš ikrųjų dadaistai privertė žmones žiūrėti į meną kitomis akimis, dada darbai privertė stebėtoją apsvarstyti priimtą realybę ir pripažinti vaizduotės galimybę.

Vienas iš parodos autorių – R.Rimkūnas – parodą „Visa tai, kas vyksta manyje, taip pat yra visatos dalis“ pristatė labai trumpai. K. Šapoka dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo dalyvauti atidaryme, jo darbai – maži koliažai, kabantys ant galerijos sienų „Naujas menas...“

R. Rimkūnas – Vilniaus dailės akademijos profesorius, šiuolaikinio lietuvių grafikos meno fenomenas, vienas pilietiškai aktyvių menininkų, ironija nuvainikuojantis istorines vertybes, savo kūryba dažnai provokuojantis atviriems pokalbiams apie Lietuvos praeitį ir dabartį. Menininkas didžiąją kūrybos dalį skiria heraldikos ir grafinio dizaino darbams, jis yra Jonavos, Žeimių ir Upninkų herbų autorius. Pakalbinau dailininką R. Rimkūną.

- Kaip kilo sumanymas surengti parodą?

- O kodėl aš gyvenu? Man ši saujelė žmonių, atėjusių į mano parodą, yra labai brangi. Juk jie ne M. Linkytės koncerte, kuris šiuo metu vyksta scenoje, o čia, nors žiūrovų skaičiumi pralošiu. Noriu, kad jie drąsiai vaikščiotų ant mano darbų.

- Kas iš jų liks?

- Liks irgi menas, kurio niekas nepakartos: tų batų padų atspaudų ir ištrintų dėmių.

- Kaip manote, ar esate susireikšminęs menininkas?

- Ne. Esu senosios kartos Lietuvos tapybos ir grafikos mokyklos atstovas, tačiau niekada nesu eliminavęs savo studentų iš akademijos už šiuolaikinį meną.

- Papasakokite apie savo darbus.

- Gulėjau klinikose vienoje palatoje su dviem onkologinėmis ligomis sergančiais senukais. Pasiėmiau lapą popieriaus ir tušinuku nupiešiau du žmones, tarsi du debesėlius, o per vidurį – dvi kaukoles.

- Tai – menas?

- Kiek kartų jis bus eksponuojamas, tiek laikui bėgant taps vis labiau originalus dėl tokio paprasto dalyko: tai irgi yra menas. Jei kažkoks darbo fragmentas po parodos liks nesunaikintas – kils minčių, temų ir vėl bus nauji darbai.

- Kokia video paskirtis?

- Koks yra mūsų gyvenimas? Nuo vienų vartų – prie kitų, nuo vieno gyvenimo etapo – prie kito...

Man patinka žmonės, turintys stuburą. Dailininkas R.Rimkūnas jį tikrai turi. Paroda veiks iki balandžio 13 d. Tikrai verta aplankyti.

Eitvydė PRANEVIČIENĖ

Atnaujinta Pirmadienis, 21 March 2016 11:15
Web Analytics