Naujametis šurmulys draugų namuose vedė iš proto ir šunį, ir katiną. Ką jau kalbėti apie vaikus, kuriems buvo atiduotas didysis kambarys su prabangiai išpuošta egle. Mažesni ropomis po kilimą stumdė Kalėdų Senelio atneštas mašinėles, mergikės žaidė su lėlėmis, o kiek prakutę zujo po kambarį iškėlę rankas su lėktuvėliais ir vaidino lakūnus. Vienas įsijautęs keturmetis „neišėmė posūkio“ ir pylė kakta į sekcijos kraštą. Baimės ir skausmo klyksmas pakėlė visus šalia buvusius suaugusius ant kojų. Vaikų akys suapvalėjo iki lėkštučių dydžio, o keturkojai, iš saugaus atstumo smalsiai stebėję vaikų šėlsmą, nėrė iš kambario it nuplikyti.

 Mažyliui iš kaktos pasipylė kraujas, tad pakišau liežuvį, kad gal vaiką reiktų nuvežti į ligoninės priimamąjį: maža kas, gal kokios siūlės prireiks? Į mane visi kaip vienas susigręžė tėvai ir be ceremonijų bedė: „Tu ką? Visai kū-kū?!“ Pamatę, kad nieko nesupratau, paaiškino: „Ar supranti, ką siūlai?“

Sąžiningai prisipažinau, kad siūlau parodyti vaiką gydytojui. Dėl visa ko. Tada man, kvailam, ir paaiškino. Sužinos „vaiko teisės“. Pagalvos apie smurtą artimoje aplinkoje arba apkaltins nepriežiūra. Visa gauja tėvelių choru man išdėstė, kad nenori savo namuose matyti svetimų žmonių, tikrinančių, kaip prižiūrimi vaikai, klausinėjančių, ar jie nemušami, ir taip toliau, ir panašiai. O ką gali žinoti? Priskaldys iš degtuko vežimą, į įskaitą įrašys, o gal dar ir vaiką atims? Kokia neteisybė būtų ir kokia gėda!

Kol buvau „auklėjamas“, mažasis „lakūnas“ rimo, o šokoladinė burnytė išdavė, kokiu vaistu intensyviai gydytas.

Į namus vėl grįžo šventinis šurmulys...

Vidas DIRŽYS