Toks įspūdis, kad gyvenime neliko jokių problemų, išskyrus ką nupirkti dovanų Kalėdoms. Žmonės išlaidauja pamiršę saiką, prekybininkai džiūgauja, o paskui ateina pošventinės pagirios: kur „iškišti“ gautą kičą (jau ir taip visas namas perkrautas) ir kaip išgyventi sausio mėnesį iki atlyginimo dienos.

Vartojimas, menkaverčiai daiktai ir ne vienam – palengvėjimas, kad pagaliau „šventinis beprotnamis“  baigėsi. Be pasekmių ar su jomis. Ir tuštuma, tarsi kažko trūktų.    

Laimingi tie, kurie „nesudaiktėjo“, kurie svečius pasitinka ne žiūrėdami į jų rankas (ką atsinešė šventiniuose maišeliuose?), o į besišypsančias akis ir džiaugdamiesi būsimu bendravimu, jaukiu pokalbiu, nejaučiantys mažo krepštelėjimu širdyje – kodėl nerandam laiko susitikti dažniau, be jokios progos...

Pati geriausia dovana nekainuoja nė euro, tačiau ji – neįkainojama. Tai – bendrystė. Be jokio išskaičiavimo.  

Monika KRISTINAITYTĖ