Spalio 15-ąją, Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, Jonavos aklieji ir silpnaregiai ne tik klausėsi savo pamėgtos „Jonavėlės“ kapelos, bet ir dalijosi džiaugsmais, rūpesčiais, bendravo užstalėje, klausėsi linksmesnių ir liūdnokų istorijų, užmiršę vieną mažytę „smulkmeną“ – savo aklumą.

Antai sodybiečio gyvenimo būdo į miesto patogumus nekeičiantis Julius ne tik pats pakeitė savo klozetą, bet ir nuo priemenės iki kiemo objektų ištempė virves, kad galėtų, liesdamas jas lazdele, „troleibusiniu“ principu išeiti į daržą, pasirinkti morkų, kopūstų, pasidžiaugti savo gamybos inkilėliais. Vyras nesunkiai suskaičiuoja metalines monetas, naudojasi išmaniuoju telefonu, internetu, ketina sulaužytą radijo anteną sutaisyti. „Mano akys sveikos, tik aš nieko nematau“, – pasakojo apie savo negalią jonavietis.

„Dar prieš dešimt metų vairavau automobilį, kopinėjau medų, o dabar atsisakiau sodybos, persikrausčiau į miesto butą, – pasakojo savo istoriją Vytautas. – Tiesa, baltosios lazdelės man mažai reikia, turiu draugę, su kuria kasdien vaikštau apie aštuonis kilometrus. Nemažai laiko praleidžiu bibliotekoje, o kalbinti kompiuterį nematau didelio poreikio. Turiu rašymo lentelę, kurios kiauras eilutes užpildau savo tušinuku, vėliau kai ką pasiunčiu į laikraščius, kuriuos taip pat vadinu savo draugais.“

„Apakau po traumos 2013-aisiais „Achemos“ įmonėje. Optimizmo pasisemiu iš senuose įrašuose dar išlikusių Vysockio, Okudžavos dainų. Į „Achemą“ kartais dar nuvykstu su baltąja lazdele“, – atviravo kitas Vytautas.

„Močiute, užsidėk akinius“, – kartais išgirstu parduotuvėje, kai paprašau ką nors pasakyti apie prekės kainą ar išvaizdą“, – linksmai ir liūdnai apie savo kasdienybės kuriozus pasakojo Dalė.

Kas toji baltoji lazdelė ir kodėl visose šalyse ji minima, Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jonavos filialo darbuotojos pasakojo šiomis dienomis ir miesto mokyklose. Vaikai pažadėjo ir parduotuvėse, ir gatvėje gerbti silpnaregius, padėti jiems pereiti per gatvę.

Milda UŽKURYTĖ