Paskelbtas Aktualijos

Parama miškams veisti – pamatas ateičiai

Antradienis, 28 August 2018 16:29 Parašė 
 Rolandas Mačiuitis atviravo, jog jam geriausias poilsis – kelias valandas sekmadieniais praleisti savo paties įveistuose miškuose. Rolandas Mačiuitis atviravo, jog jam geriausias poilsis – kelias valandas sekmadieniais praleisti savo paties įveistuose miškuose. Ritos NAGIENĖS nuotr.

Dvidešimt septynerius  metus  Truikių kaime (Plungės r.) ūkininkavęs, 170 hektarų javus lig šiol sėjęs ir kūlęs Rolandas Mačiuitis apsisprendė: šios veiklos gana. O štai savo miško, kurio maždaug 10 km aplink Plungę spinduliu turi apie 40 hektarų, neatsisakys.

Nederlingi plotai virto žalia oaze

„Priešingai – miškus puoselėsiu ir sodinsiu dar atkakliau, juolab kad šiemet skaudžiai smogė sausra“, – sakė Rolandas. Anot jo, kada nors tie miškai galbūt pasitarnaus būsimiems jo anūkams, nes juk per 50 metų užaugusį mišką paprastai ir kerta trečioji karta. 

Du hektarus miško R. Mačiuitis buvo paveldėjęs, o likusius žemdirbystei netinkamus, nualintus, nemelioruotus žemės plotus, į kuriuos neįvažiuotų technika, žaliuojančia oaze pavertė jis pats. Keturis kartus Rolandas pasinaudojo ir europine parama. Dalyvaudamas Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos  priemonėje „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ pagal veiklos sritį „Miško veisimas“ gavo maždaug 17 tūkst. tuomet dar litų. Šiuos pinigus panaudojo pirkdamas sodinukus, sodinimo darbams bei priežiūrai.  

„Tas projektas ką tik pasibaigė, pasirašiau sau pliusą. Dabar laukiu naujo paraiškų priėmimo pagal šią priemonę“, – sakė R. Mačiuitis.  

Bus priimamos paraiškos

Paraiškos pagal veiklos sritį „Miško veisimas“ bus priimamos nuo šių metų rugsėjo 3 iki spalio 31 dienos. Paramos prašyti gali juridiniai ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kuriems žemė, planuojama apželdinti mišku, priklauso nuosavybės teise, ir savivaldybės, kurios tokią žemę valdo patikėjimo teise. Vienkartinė miško įveisimo, taip pat kasmetinės priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmokos apskaičiuojamos kiekvienam projektui atskirai, priklausomai nuo veisiamų želdinių rūšinės sudėties. Miško įveisimo išmoka bus mokama tik už želdinamą plotą, o miško priežiūros, apsaugos ir miško ugdymo – už veisiamo miško plotą. Priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritis „Miško veisimas“ prisideda prie šių Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos prioritetų įgyvendinimo: skatinti efektyvų išteklių naudojimą ir remti perėjimą prie klimato kaitai atsparios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos žemės ūkio, maisto ir miškininkystės sektoriuose.

Remiama veikla – miško veisimas (vienkartinė kompensacinė išmoka), įskaitant paskelbus ekstremalią situaciją, įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ir (arba) žėlinių augimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiamą miško įveisimo išmokos dalį, proporcingą įveisto miško plotui įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas (12 metų mokama kasmetinė kompensacinė išmoka).

 

Sunkiau – pirmaisiais metais

R. Mačiuičio nuomone, tie miškų savininkai, kurie Lietuvos kaimo plėtros programose dalyvauti norėtų, bet vis nesiryžta, matyt, šiek tiek prisibijo įsipareigojimų: kad sodmenys būtinai turės būti iš medelyno, kad įveistą mišką reikės tinkamai prižiūrėti, kad tam tikrais etapais tikrins Nacionalinės mokėjimo agentūros bei miškininkų komisijos. Tačiau, pašnekovo manymu, prižiūrėti įveistą mišką sunkiau būna tik pirmaisiais metais, mat sodinukus, kurie dar maži, reikia dalgiais arba herbicidais gelbėti nuo piktžolių, užstojančių šviesą. „O trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais – žmogau, tik netrukdyk, medžiai patys augs“, – juokėsi Rolandas.

Anksčiau ir jis manęs, jog prižiūrint mišką būtina surinkti vėjų nulaužytas arba nudžiūvusias šakas. „Sąžiningai tai dariau, kol praėjusiais metais lankydamasis Švedijoje dviračiu nepavažinėjau po tenykščius miškus ir savo akimis nepamačiau, kaip miškų savininkai tvarkosi ten. Pasirodo, paliktos ir pūvančios šakos miškui bus tik į sveikatą, mat kuria bioįvairovę“, – teigė R. Mačiuitis.

Jo paties miškuose veši lietuviški medžiai, tarp jų – pušys, liepos, beržai, šermukšniai, juodalksniai, maumedžiai, ąžuolai. Anksčiau Rolandas turėjęs madą juos pasižymėti – vedęs statistiką, kiek kuris per kiek laiko prastypo. O dabar jau to nebedaro. Patirtis ir pati gamta esą padiktavo, kurio medžio kaimynystė kuriam tinka ir patinka, o kuris kitą gali nustelbti, pakenkti ar visai pražudyti. Pavyzdžiui, eglė auga daug greičiau už ąžuolą, šalia savo šakomis apsaugo jį nuo šaltų vėjų, padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę, bet labai skirsis ūgis.

KPF