Praėjusį penktadienį iškilmingai atidengtas paminklas Jonavos krašto kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę.
– Laikas iš atminties nenumaldomai trina praeitį. Tačiau praeitis fiksuojama ne tik žmogaus atmintyje, ji palieka pėdsakus ir išoriniame pasaulyje. Prieš daugiau nei šimtmetį vykęs pirmasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, o pasekmės – didžiausių Europos monarchijų žlugimas, naujų valstybių atsiradimas Europos žemėlapyje. Tarp jų buvo Lietuva, išsivadavusi iš šimtmečius trukusios carinės Rusijos priespaudos. Dar nesibaigus karui,1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė su vokiečių valdžios atstovais suderintą deklaraciją, kuri skelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi“. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Po pasirašytų paliaubų tarp Rusijos ir Vokietijos Lietuva tapo didžiųjų valstybių – Vokietijos, Rusijos, Lenkijos – interesų teritorija. Tada dar mažai kas tikėjo, kad nugalės Lietuvos tautos, jos piliečių laisvės troškimas, kad atsikurs buvusi valstybinė šlovė, kurią taip narsiai gynė karalius Mindaugas, kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas. 1919-1920 metais, kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais žuvo ar ligoninėse mirė, buvo sunkiai sužeisti daugiau kaip trys su puse tūkstančio Lietuvos kariuomenės karių. Kovose atgimė Lietuvos valstybė.
Antrasis pasaulinis karas ir pokario kovos pareikalavo dar daugiau aukų. Abiejų sovietinių ir vokiškosios okupacijų metais į naikinimo girnas buvo pakliuvę apie 600 000 Lietuvos gyventojų. Tvirtas tikėjimas šviesia Nepriklausomos Lietuvos ateitimi buvo tas dvasinis ginklas, kuriuo Lietuvių tauta laimėjo šimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę, už Lietuvos nepriklausomybę. Tikėjimas mus vedė per sausio 13-osios naktį į Kovo 11-ąją. Viltis, tikėjimas ir meilė Lietuvai atvedė mus į naują Lietuvos valstybingumo atskaitos pradžią, naują šimtmetį. Tebus šviesus ir garbingas atminimas visiems Jonavos krašto kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. Tam esame mes čia, šventoje vietoje, tardami sau priesaikos žodžius „vardan tos Lietuvos, – taip iškilmingą renginį pradėjo vakaro vedėjai.
– Šią ypatingą akimirką nepaprastai sunku rasti žodžius, – sakė Jonavos rajono savivaldybės meras Eugenijus Sabutis. – Laisvė nėra duotybė: už ją sumokėjome krauju. Ši vieta, kurioje stovi paminklas, – šventa: čia – nužudytųjų kapai. Paminklas yra tarsi simbolis to, ką atsimename ir kodėl atsimename. Linkiu, kad visada būtume laisvi, kad čia susirinktume ypatingomis progomis.
Rajono vadovas dėkojo paminklo iniciatoriams, skulptoriui, tremtiniams, visiems, kurie atėjo čia tokia iškilminga proga.
Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas plk. ltn. Ričardas Dumbliauskas sakė, kad šiandien 50 karių prisiekė ginti Lietuvą ir kvietė prisiminti, jog laisvė – tai pasirinkimas kiekvieną dieną daryti gerus darbus.
Laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Sąjūdžio aktyvistė, Jonavos krašto šviesuolė Veronika Gabužienė pasidalijo skaudžiais praeities prisiminimais Sibiro lageriuose, pasidžiaugė, kad Jonava turės100-mečio stelą, kuri „nestovės vieniša vėjų pagairėje“, bus lankoma prasmingų švenčių metu.
Jonavos rajono garbės pilietis, Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas Jonas Sirvydis padėkojo paminklo idėjos autoriams, pasidalijo mintimis, kuo ji jaudina dabartinė Lietuva ir ką galima būtų padaryti, kad mūsų šalis „neišsivaikščiotų“, pritrauktų užsienio investicijų. „Sibire teko būti, sunkiai dirbti, vos nemiriau. Išgyvenau gerdamas vandenį su cukrumi. O dabar – nevalgykit cukraus, nevalgykit to ar ano“, – ironizavo Jonavos krašto šviesuolis ir linkėjo stiprybės daug iškentėjusiai Lietuvai, kad ji ir po šimto metų išliktų žemėlapiuose.
Idėja pastatyti stelą jonaviečiams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę, kilo rajono Tarybos nariui Vytautui Venckūnui, o ją įgyvendino skulptorius Gintaris Juozas Česiūnas.
Skulptorius sveikino šia nekasdieniška proga, dėkojo padėjusiems sukurti paminklą, tarė ačiū jonaviečiams už pasitikėjimą, papasakojo, ką stela simbolizuoja, tikėdamasis, jog „daugiau ant mūsų pančių niekas nebeuždės“.
Ir štai – iškilminga akimirka. Atidengti paminklą kviečiami Gintaris Juozas Česiūnas, Eugenijus Sabutis, Vytautas Venckūnas, Veronika Gabužienė. Rajono meras vietoje savęs paminklą atidengti pakviečia jauną žmogų – mergytę iš skautų būrio.
Tylos minute pagerbiami žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę; skamba Lietuvos himnas; Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas dekanas Virginijus Birjotas palaimina paminklą.
Vėliau Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono kariai iššauna tris šūvius: pirmasis – už mūsų valstybės Lietuvos 100-metį, antrasis – už kovojusius, kankintus ir tremtus, negrįžusius ir žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę, trečiasis – už Jonavos krašto žmones.
Paminklo atidengimo ceremonijos metu klausėmės atlikėjų: Kultūros centro moterų choro „Guoba“ (vadovė Neringa Kukarinienė), instrumentinio ansamblio „Rapsodija“ (vadovas Edvardas Ratautas), jaunųjų atlikėjų Kristinos Chlastauskaitės, Ovidijaus Lieponio, Gedimino Januškevičiaus.
Pasibaigus ceremonijai, garbūs svečiai iš Vilniaus negailėjo komplimentų Jonavos kultūros centrui už puikiai organizuotą, aukšto lygio renginį. Tad mielai šią žinią ir perduodu.
Karolina VIČIŪTĖ
Gyčio RAMANAUSKO nuotr.
