Paskelbtas Miesto naujienos

Atviras pokalbis su naujai paskirtu klebonu kun. Virginijumi

Penktadienis, 03 August 2018 10:39 Parašė 

Neseniai su jonaviečiais atsisveikino Šv. apaštalo Jokūbo parapijai 11 m. vadovavęs klebonas kunigas Audrius Mikitiukas. Tarnauti parapijiečiams prisiekė naujai paskirtas klebonas kun. Virginijus Birjotas. Jis taip pat paskirtas Jonavos dekanato dekanu. Kalbamės su juo apie pašaukimo ir tarnystės kelią, naująsias pareigas.

Pašaukimo formavimasis

Esu kunigas Virginijus Birjotas, gimiau Radviliškyje, kur gyvena mano tėvai ir sesuo, už mane jaunesnė 5 m.

Augau religingoje šeimoje, ypač iš mamos pusės, nes mano teta – vienuolė kazimierietė. Pripažinome du dalykus: darbą ir maldą, taigi į bažnyčią eidavome dar sovietų laikais, o šv. Mišiose patarnauti pradėjau nuo Pirmosios Komunijos 1985 m. Radviliškyje tuomet būdavo labai daug patarnautojų – kartais visi nesutilpdavome prie altoriaus, todėl mums tekdavo nuspręsti, kas padės atlikti liturgijos apeigas.

Pašaukimo ieškoti padėjo pavyzdingi kunigai, nors didelio dėmesio tuo laikmečiu mums niekas neskirdavo. Radviliškyje labai pamaldus buvo zakristijonas Feliksiukas. Manau, kad jis galėjo būti ir vienuolis, kuris slaptai bendraudavo su jėzuitais ir pranciškonais. Zakristijonas veždavosi mus į Vilnių ir kitas vietas, aprodydavo bažnyčias – tai būdavo kasmetės išvykos. Didžiausią įspūdį man paliko Jono Pauliaus II knyga „Pašaukė mane“, kurią perskaičiau porą kartų.

Turbūt tai ir paskatino mane tarnauti Dievui. Taip pat patiko bendrauti su žmonėmis, visada geriau sekėsi humanitariniai mokslai.

Paauglystėje mes dirbdavome prie bažnyčios, kuri buvo perstatoma, taigi įvairių darbų netrūkdavo. Nemažai įtakos darė ir du draugai, kurie jau buvo įstoję į seminariją – monsinjoras Antanas Bitvinskas ir Jonavos prelatas Vincas Algirdas Pranckietis, buvę ištremti į Sibirą. Taip pat įtaką darė ir kunigas Edvardas Zeidotas, kuris mane išleido į seminariją. Taip ir augo tas pašaukimas.

Kelias į kunigystę

Radviliškyje baigiau vidurinę mokyklą ir iš karto po jos bei 1993 m. Popiežius Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje įstojau į Kunigų seminariją.

Pasisekė, kad įstojau į draugišką kursą – nors studijas baigėme prieš 19 m., dar ir dabar kas pusę metų organizuojame susitikimus. Drauge su manimi mokėsi vyskupai Kęstutis Kėvalas ir Linas Vodopjanovas. Taip ir nenutraukėme šios draugystės, palaikome vieni kitus ir sunkiomis akimirkomis, pasikalbame.

Seminarijoje taip pat mokiausi su kun. Audriumi, su kuriuo dabar pasikeitėme pareigomis.

1999 m. vasarą buvau pašventintas diakonu, o 1999 m. gruodžio 19 d. – kunigu. Kunigo tarnystę pradėjau Kauno Kristaus Prisikėlimo mažojoje bažnyčioje, kur nemažai patirties perdavė kunigas Viktoras Brusokas – tėviška, supratinga, šilta asmenybė.

Tarnystės vietos

Dar eidamas vikaro pareigas, buvau paskirtas nepilnamečių pataisos namų-tardymo izoliatoriaus kapelionu, patyriau įvairių išgyvenimų – tiek gražių, įdomių, tiek skaudžių. Jutau vis stiprėjančią įtampą dėl kunigo ir pasauliečio būklės dvilypumo – tuo metu atrodė, kad buvo kiek išsikvėpusi dvasininko tarnystė. Nepaisant iškilusių sunkumų, stengiausi jai atiduoti kuo daugiau laiko ir pastangų. Būdavo šioje įkalinimoje įstaigoje ir šv. Kūčių vakarienė valgoma bei šv. Mišios aukojamos, anksčiau čia klierikai atlikdavo praktiką. Esame ruošę nuteistuosius ir Sutvirtinimo sakramentui.

Vikaru buvau 2,5 m. Nuo 2001 m. 8 m. ėjau Rumšiškių parapijos klebono pareigas. Šie laikai buvo tokie gražūs, kad tik spėk džiaugtis, susitikti su šiltais žmonėmis, bendrauti. Kaip įprasta šitoje parapijoje, reikėdavo aptarnauti keletą koplyčių, o sekmadieniais šv. Mišias aukoti keliose vietose. Turėjau daug patarnautojų – iki šiol stebiuosi, kodėl į mane orientavosi nemaža jaunesniosios parapijiečių kartos dalis, kai kurie buvę ministrantai – jau suaugę vyrai – neretai mane aplanko. Net kartais savo drauges pirmiau pristato man, nei savo tėvams. Manau, kad tokie draugiški santykiai svarbūs, žinoma, ne tik atliekant apeigas, mat kartu žaisdavome futbolą, skanaudavome šašlykų – tai buvo tokia bendrystė, kurioje mes – parapijos nariai – augome. Išties tai buvo labai gražūs metai, labai puikūs kaimynai. Pavyzdžiui, kaimynė, išvirusi sriubos, kviesdavo: „Klebone, ateik pavalgyti“. Tai buvo šilta ir buvo gera. 

Nuo 2008 m. beveik dvi kadencijas ėjau arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus pareigas. Tai buvo specifinė tarnystė, bendradarbiavau ne tik su dideliu būriu karitiečių, bet ir dekanais. Nemažas iššūkis tuo metu buvo maisto dalijimo programa: reikėdavo spręsti situacijas, susijusias su maisto davinių transportavimu, sandėliavimu, iškildavo ir nesklandamų, kuriuos bendradarbių dėka pavykdavo sėkmingai išspręsti.

2009 m. buvau paskirtas Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonu. Tai buvo taip pat labai gražūs tarnystės, kupinos netikėtumų ir malonių akimirkų, metai.

Stengiausi deramai eiti visas pareigas, kurios man buvo patikėtos, o ne jų vengti. Tiesa, nesu tikras, ar tinkamai jas atlikdavau: viena vertus, nuogąstauju, kad tarnaudamas Bažnyčiai, nuveikiau per mažai prasmingų darbų, kita vertus, dėl žmogiškojo silpnumo kartais svarstau, ar neturiu per daug skirtingų religinių prievolių. Dažniausiai pirmenybę teikiu klebonystei kaip pagrindinei savo – dvasininko – veiklai.

Džiaugiuosi, kad parapijoje teko darbuotis su įvairiais kunigais, iš kurių kiekvienas turėjo savitos patirties ir galėjo ja su manimi pasidalyti. Vieną iš jų dar ir dabar slaugome, kuris kartu su prelatu V. Pranckiečiu mokėsi ir kalėjo lageryje.

Kunigo tarnystėje – svarbūs akcentai

Labiausiai man patinka krikštyti vaikus. Šį pomėgį galėčiau tikriausiai paaiškinti remdamasis tuo, kad Rumšiškėse suteikiau daugiausiai Krikšto sakramentų. Mano manymu, norint suvienyti kuo daugiau tikinčiųjų, svarbu, kad kunigas pagal galimybes šv. Mišias aukotų kiekvieną dieną. Taip pat vertėtų nepamiršti ir nuolatinės asmeninės maldos. Prieš keletą metų man nemažą įspūdį paliko rekolekcijos, kurias vedė slovakų vienuolis. Sužavėjo tam tikri šio dvasininko liudijimai, pavyzdžiui, kad rožinio malda jam yra tarsi savotiškas narkotikas, be kurio toliau gyventi būtų sunku. Šią idėją tikrai įsisąmoninau, manau, kad tai yra labai svarbu.

Taip pat didelės reikšmės turi santykis su bendruomene. Tas vienatvės jausmas nėra visada lengvas – atrodytų, kad aplinkui daug žmonių, bet kai vakare pareini vienas, neišvengiamai pasineri į savus apmąstymus, kuriais atliepi tik į vėjo klausą. Viena vertus, žmonėms, kaip ir kunigui, nėra lengva suprasti įvairiose šeimose kylančių rūpesčių, kita vertus, kartais ir pasauliečiams yra sunkoka visiškai suprasti kunigišką atsidavimą ir nuo jo neatsiejamų iššūkių. Piktoji dvasia tokiais atvejais išlieka budri ir bando įkišti kokį pagalį į ratus. Taip pat labai svarbus Atgailos sakramento praktikavimas, t. y. išpažintis, kuri leistų atgailaujantiesiems susitaikinti su Dievu ir Bažnyčia.

Paskyrimas į Jonavą

Arkivyskupui pasiūlius, kad dabar turėčiau važiuoti į Jonavą, nesispyriojau, mat laikau tai nauju iššūkiu. Manau, kad atvažiavau čia taikiais tikslais. Stengsiuosi rasti bendrą kalbą. Neatvažiuoju nieko griauti, pakeisti ar priimti staigių neapgalvotų sprendimų – iš tiesų esu tokio būdo, kad daug ką darau tik atidžiai įvertinęs galimybes. Nereikėtų nerimauti, visada laukiu palaikymo, konstruktyvių diskusijų – esu įsitikinęs, kad galėsime kartu išspręsti iškilusias problemas.

Keičiu jūsų veiklųjį ir entuziastingąjį kleboną – tai nėra paprasta, bet manau, kad pirmiausia esame tikintys žmonės ir reikėtų atsižvelgti į tai, kad viskas yra Dievo valioje. Taigi tie pareigų skyrimai, sprendimai yra Dievo dovana ir ją turime įprasminti savo pastangomis. Žinoma, labiausiai prašau maldos, palaikymo, supratimo, juk esame skirtingų asmenybių ir pažiūrų žmonės, tačiau jei būsime vienas kitam neabejingi, tai galėsime daug ką netolimoje ateityje vieningai nuveikti.

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ