Seniai nelabai seniai vienoje pilyje draugiškai gyveno žmonės, valdomi karaliaus ir karalienės. Būdavo nesusipratimų, pykčio, tačiau laiku ir vietoje teisingi sprendimai neleisdavo įsipliekti riaušėms.
Pilėnų sveikata rūpinosi būrelis eskulapų: vienus žmonės girdavo, nes savo darbui širdį atiduodavo, kitiems tai buvo tiesiog pragyvenimo šaltinis. Gydant pilėnus, lydėjo sėkmė, kartais ir ne. Vienam eskulapui sekdavosi kiek sunkiau. Dievai težino, ar pervargdavo ilgai dirbdamas, ar tiesiog stigo talento.
Vienas pilies tarnas, bandydamas suvaldyti žirgus, susilaužė ranką. Likimas lėmė papulti pas tą eskulapą, kuriam kartais būdavo nesėkmingų dienų. Tąkart viena tokia ir pasitaikė...
Vargo biednas tarnas mėnesį, du, trečią pragyveno, bet kaip nėr geriau, taip nėr. Tikėjo eskulapu, kad viskas bus gerai, tik reikia laiko. Operacija? Ką tu, kvaily, eskulapijos mokslų nekrimtęs, išmanai?!
Pagailėjo, matydamas tarno kančias, asmeninis karalienės žolininkas ir, apsidairęs į šalis, pašnabždėjo, kad padėti galįs gretimos karalystės meistras Liudas. Daug ką jis išgelbėja, nes domisi naujovėmis, dažnai į tolimus kraštus traukia išminties pasisemti ir jau seniai gipsinio cemento, galūnes žalojančio, nenaudoja, nebent išimtiniais atvejais.
Ir patraukė tarnas į gretimą karalystę. Jam meistras Liudas iš karto pasakė, kad be operacijos nieko gero nebus. Iš naujo ne taip sugijusį kaulą sudėjęs, nei gipsinio cemento lipdė, nei kokiom lentelėm tvirtino. Išaiškinęs, ką toliau daryti, įžiebė tarnui viltį: kantrybės tik ir viskas bus gerai.
Grįžo tarnas į pilį ir paporino savo istoriją man, rūmų pasakotojui, o aš ją perpasakojau pilies damoms, kad siuvinėdamos nenuobodžiautų. Kaip vėliau paaiškėjo, ne veltui.
Po kiek laiko viena rūmų dama, primynusi prabangią suknelę, „pabučiavo“ menės grindis ir susilaužė ranką. Eskulapas nuliūdino: teks ruoštis operacijai. Dama neskubėjo gulti „po peiliais“, sėdo į keturiais žirgais kinkytą karietą ir išdundėjo gretimon karalystėn. Meistras Liudas nušluostė jai ašaras, nuramino: nereikia operacijos. Įdėjo ranką tarp lentelių, liepė pirštukus judinti, kad nesustingtų, patarė pasitrumpinti sukneles, kad už padurkų nekliūtų, ir džiaugtis gyvenimu.
Tai tokia mano šio vakaro istorija, mieli pilėnai. Klausykit eskulapų, bet pasitikrinkite, ar jie neklysta patardami, ir gyvenkite ilgai, laimingai...
Rūmų pasakotojas