Praėjusį sekmadienį šv. Mišiose su gausia minia įvairaus amžiaus jonaviečių meldėsi ir atsisveikino Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijai 11 m. vadovavęs klebonas kun. Audrius Mikitiukas. Netrukus jis aukos Mišias naujoje tarnystės vietoje – Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose.
Prieš išlydėdami į naująją tarnystės vietą paprašėme ilgamečio Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebono pasidalyti prisiminimais apie prabėgusius metus ir įsimintiniausius įvykius.
Tarnystės pradžia
Kai 2007 m. birželio mėnesį kunigas Audrius gavo paskyrimą į Jonavą, jam viso labo tebuvo 29 m. Tuo metu tai buvo didelis įvertinimas ir pasitikėjimas, o tuo pačiu – ir atsakomybė. Kaip ir kiekvienu tokiu atveju, buvo pačių įvairiausių reakcijų: vieni palaikė, kiti netikėjo, treti ryžosi kartu dirbti. Kaip vieną iš didelių dovanų tuo laikotarpiu kunigas Audrius įvardija tai, kad buvo kartu paskirtas kunigas Gintaras Blužas: „Tarnystė Jonavoje būtų per pusę blankesnė, jeigu nebūčiau dirbęs su kunigu G. Blužu; mes mokėmės vienas iš kito. Žmonės matė, kad mes patys tobulėjome, o taip pat ir kitus vedėme tuo tikėjimo keliu – tai buvo labai gerai. Sugebėjome vienas kitą drąsinti ir buvome drąsūs, buvo daug nuostabių iniciatyvų, veiklų. Kartais galvoju, kad buvome per drąsūs, buvo tokių sprendimų, kurie galbūt buvo per radikalūs žmonių atžvilgiu, kai kur turbūt reikėjo daugiau pakantumo, išlaukimo, kantrybės.“
Vienas iš opiausių klausimų – tai pasiruošimas sakramentams. Tuo metu, kaip ir iki šiol, buvo siekiama ne tik suteikti sakramentinių paslaugų, bet ir paskatinti žmogų sąmoningai priimti sakramentus kartu su tikėjimu. Iki šiol Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra apipinta įvairiomis legendomis ir įsiskaudinusių žmonių pasakojimais neva Jonavoje blogi dvasininkai veikia, tačiau kunigas Audrius tvirtina esą tokie kunigystės principai, kurie siekia vadovautis Bažnyčios mokymu ir nužudo kiekybę, bet tuo pačiu gimdo kokybę. Parapijoje yra daug žmonių, kurie ruošdamiesi sakramentams priešinosi, tačiau galiausiai priėmę tikėjimo dovaną, dalijasi savo dvasinės kelionės patirtimi su kitais. Su rūpesčiu ir meile žvelgiant į pasiruošimą sakramentams siekiama kartu su žmonėmis augti ir dalytis tikėjimo dovana.
Svarbiausia parapijoje – žmonės ir auganti bendruomenė
Per šį laiką buvo ir labai džiaugsmingų akimirkų, pavyzdžiui, kelionės į Lenkiją, Italiją, Izraelį ir kitas šalis. Tai laikui bėgant ir užaugino bendruomenę. Taip pat svarbų vaidmenį atliko ir atlaidai ar agapės, apie kurias žmonės nieko nežinojo, tačiau dabar tai – dalis parapijos gyvenimo. Beje, kažkada nebuvo ir skelbimų, tačiau dabar jie leidžia susipažinti su tuo, kas vyksta parapijoje, išsamiau paaiškinti ir pristatyti naujienas.
Daug kas tapo įprasta, taigi sunku pasakyti, kas yra nauja, prisiminti pirmąsias procesijas, tačiau būtų keista, jei jų nebūtų. Tam labai svarbi žmonių vienybė, mat einant į gatves ir skelbiant pasauliui savo tikėjimą reikia kuo didesnio tikinčiųjų būrio, kad tai būtų tvirtas liudijimas. „Labai sunku išeiti iš komforto zonos, kad pradėtume savo tikėjimą švęsti. Taigi svarbi mūsų kunigystės pareiga – ugdyti ir mokyti žmones tikėjimo tiesų ir iniciatyvos“, – teigia kunigas A. Mikitiukas.
Kai kurios idėjos tiesiog kilo iš kasdienio rūpesčio. „Kai mano sesuo susilaukė dukters, aš nupirkau jai pasakų knygą ir kol padovanojau, pats ją perskaičiau. Perskaičius „Liūdną pasaką“ kilo mintis vargstančius žmones sukviesti ne prieš šv. Kalėdas ar prieš šv. Velykas, bet būtent per šv. Kalėdas ir per šv. Velykas ir prie vaišių stalo su jais pabūti. Bandėme jiems ir paskaitas vesti, bet supratome, kad pamokoms – netinkamas laikas. Tiesiog nieko nesakant, nemokant, kaip reikia gyventi, bet su jais pabūti, priimti“, – pasakoja kunigas Audrius.
Buvo iniciatyvos lankyti ir tuos, kurie labiausiai atskirti ir gyveno sąvartyne: „Kol buvo sąvartynas, aplankydavome juos, vėliau jų liko visai nedaug. Juos aplankome per šventes, be to, jie nuolat palaiko ryšį su mūsų Jonavos dekanato Caritu.
Turi būti šiek tiek, kaip sako žmonės, ekstremalas, kad galėtum rūpintis tais, kurie jau niekam nerūpi. Esu užaugęs kaime ir nebijau tokių dalykų, nebijau darbo. Augdamas prie daug ko esu prisilietęs. Taip pat labai svarbu surasti bendraminčių, kurie tave paragina ir daro kartu, palaiko. Vienas gal ir nedarytum, bet kiti tau neleidžia liautis“, – dalijasi mintimis klebonas.
Taip pat ir kitos iniciatyvos, kurios ilgus metus vyksta, kilo iš komandinio darbo su kunigu Gintaru, sese Pranciška. Antai kartu su jaunimu keliaudavome į Šiluvą, taip per žygį patirdami Dievo veikimą ir prisilietimą. Šie žygiai tęsėsi daugelį metų, juose turėta bendrystė su jaunimu davė savų vaisių.
Tarnystė Šiluvos atlaiduose kilo iš noro visus pavaišinti. Iš pradžių košę virdavo kavinė, paskui kilo mintis prašyti žmonių, kad tai darytų. Taip pat ir kavos bei arbatos. Jonavos dekanatas buvo šios idėjos pradininkas – norėjosi pavaišinti ir parodyti dėmesį kitiems.
Taip pat daug pastangų įdėta į knygų platinimą, savotiškai klebonas yra kaip krikščioniškosios literatūros knygnešys. Stengtasi, kad žmonės skaitytų, dovanotų, platintų, jiems pristatyta, kalbėta, supažindinta, suteikta galimybė patogiai įsigyti literatūros parapijoje.
Įsimintiniausi momentai
Kunigas Audrius, kalbėdamas apie įsimintiniausius momentus, pirmiausia įvardija, kad 11 m. darbo vaisius yra parapijos namų renovacija. Tai – vieta, kur veikia Šeimos centras, raštinė, Jaunimo centras, savo laiku – ir Vaikų dienos centras buvo, sekmadieninė mokykla ir kt. „Čia yra mano gyvenimo projektas, kuris su visų kitų pagalba buvo įgyvendintas. Išeinant į kitą parapiją viso to šiek tiek gaila – bažnyčia ir ten bus, žmonės irgi bus, bet nebus tokių namų, – apgailestauja kunigas Audrius. – Atėjus į parapiją irgi nebuvo žmonių, kurie iš karto žinojo, ką daryti, praėjo nemažai laiko, kol pažinome vieni kitų stiprybes, susibendravome, prisijaukinome ir kol patikėjome, kad galime vienus ar kitus dalykus daryti. Tai – didelis ir daugelio žmonių darbas. Klebono pareiga – sudaryti sąlygas ir sugebėti pakviesti žmones, laiku pastebėti, paskatinti ir pasėti tą garstyčios grūdelį, kuris yra mažas, tačiau iš jo išauga dideli ir svarbūs dalykai. Auga medžiai, kur padangių sparnuočiai randa sau pavėsį ir suka lizdus. Taip ir Bažnyčia – ji auga ir stiprėja. Kiekvieno klebono pareiga parapijoje – auginti ir dalytis supratimu.“
Sunkiausi dalykai ir iššūkiai
Kai kalbamės apie tai, kas buvo per šį laiką sudėtinga ir kėlė iššūkių, pirmiausia klebonas kun. Audrius pasakoja daug kam girdėtą skandalingą istoriją, kai parapijai buvo suteikta vienos tikinčiosios auka. „Sunkiausia buvo tada, kai turėjau atlaikyti auką, paaukotą Jonavos parapijai, ir kai pasirodė straipsniai, pasklido apkalbos. Tas laikotarpis buvo labai sunkus. Skaudžiausia tai, kad žmonės nežinojo ir kalbėjo, tai buvo tarsi jų linksmybė pateisinti savo aplaidumą ir įsitikinimą, kad klebonas blogas. Ne man iš tos aukos atiteko pinigai, o parapijai – klebonas visada stengiasi, kad žmonės aukotų ir bendruomenė galėtų kurtis, o čia sulaukta begalinės kritikos, netikėjimo, pasmerkimo. Šis laikotarpis bus tai, ką visuomet bus sunku prisiminti. Ir tai tęsėsi labai ilgai. Kai kas mano, kad esu teistas ir taip toliau, tačiau taip nėra, aš buvau tik liudininkas, man nebuvo pareikšti įtarimai, aš nebuvau ir nesu teistas. Tas visuotinis pasmerkimas buvo sunkus momentas, bet jis praėjo ir davė naudos. Seniau aš buvau per jautrus kritikai ir blogoms kalboms, o dabar, tiesą pasakius, manęs tai nelabai veikia. Ši istorija mane labai užaugino ir tai buvo gera patirtis.“
Kalbėdamas apie iššūkius klebonas kun. Audrius džiaugiasi, jog neblogai veikia vidinis parapijos gyvenimas, tačiau teigia, kad reikėtų dėti daugiau pastangų kuriant ryšį su kitomis organizacijomis. „Turiu pripažinti, kad ir mano būta klaidų, griežtesnių pasisakymų bendraujant su miesto ir rajono valdžia, tačiau trūko ir valdininkų supratimo, kad Bažnyčia yra aktyvus veikėjas ir daro daug miesto labui.“ Dėl to reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas su miesto valdžia ir kitomis bendruomenėmis, kurios užsisklendžia ir nenori įsileisti. Norėtųsi glaudesnio bendradarbiavimo su visu miestu.“
Mintys ateičiai
Klebonas kun. Audrius pabrėžia, jog norėtųsi dar aktyvesnės bendruomenės, kad žmonės labiau identifikuotų save, kaip katalikus, kad būtų mažiau abejingi. Svarbu, kad žmonės jungtųsi, būtų aktyvūs, daugiau iš savęs pareikalautų ir neliktų savo komforto zonoje. Daugiau tokių katalikų, kurie nebijotų iššūkių. Kad jie suprastų, jog už tikėjimą reikia sugebėti atiduoti daug. Kad jie nenurimtų, neprarastų noro keistis ir ieškoti.
„Norėčiau pirmiausia parapijiečiams padėkoti, nes tikrai yra už daug ką padėkoti per šį laiką. Pirmiausia tiems žmonėms, kurie, nepaisant visko, buvo šalia, kurie mane mylėjo, gerbė, kartu dirbo. Palinkėti suvokimo, kad kiekvieno mūsų pareiga – pačiam ieškoti santykio su Jėzumi, joks kunigas – geras ar blogas – už mus to nesuras. Ieškoti tos tikėjimo prasmės, ne tik sukalbėti kelias maldas ar prieš šv. Velykas atlikti išpažintį, bet ieškoti gyvo santykio su Viešpačiu. Linkiu būti smalsesniems. Linkiu gyvybės ir atradimų“, – palinkėjimu mūsų pokalbį užbaigia klebonas A. Mikitiukas.
Atsisveikindami su išmintingu kunigu ir nuoširdžiu žmogumi dėkojame į kitą parapiją išvykstančiam dvasininkui už gautas tikėjimo pamokas, dvasinę šilumą, už suteiktus sakramentus, patarimus, galbūt išvedusius iš beviltiškos padėties. Linkime jam greito įsikūrimo ir naujų parapijiečių meilės.
Savanorė Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ
