Jonavos rajono Panoterių krašto bendruomenė, vykdydama vaikų vasaros poilsio ir užimtumo programą ,,Gražiausios kelionių akimirkos tau, Lietuva“ su Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinės mokyklos 7–10 klasių mokiniais dvi dienas keliavo Panemunės gyvenviečių, miestelių, piliakalnių istorijų keliu. Jis svarbus kiekvienam lietuviui, norinčiam pažinti savo šalies istoriją, – juk be jos nebūtų ir dabarties. Aplankytos Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos, Raudonės vietovės ir jų istoriniai paminklai. Nuo piliakalnių grožėjomės Nemuno vingiais, iki šių dienų tvarkomais kultūros paveldo objektais ir sodybomis. Turėjome gidę savanorę – mūsų mokyklos direktorę Liudą Urbonienę, kuri vyko kartu su programos dalyviais. Nuvažiavę 300 km, nulipome ir užlipome keliais šimtais laiptelių, atvykome į Rusnės salą, kuri ypatinga tuo, kad yra gana didelė, ir mums visiems atrodė, kad tai – ne sala, o kitas Nemuno krantas. Salos gyventojai jau ruošėsi savo tradicinei šventei – birželio 29–30 d. vyksiančiam Rusnės festivaliui. Kelionė pėsčiomis po salą prasidėjo nuo tilto ir palei Nemuną. Gražus oras, draugiškas ir žingeidus kolektyvas – nė nepajutome, kaip atėjo vakaras. Aplankėme Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčią ir buvusių kapinių vietas, grožėjomės tvarkomais gėlynais, pakrantėmis.
Antrąją dieną vykome į Ventę, kur aplankėme Ventės rago ornitologinę stotį su didžiuliais tinklais – paukščių gaudyklėmis. Užlipome ir grožėjomės Kuršių marių pakrantėmis nuo švyturio bokšto. Vykdami namų link, užsukome į mažąją Lietuvos kultūros sostinę – Priekulę. Tai – gana senas ir gražiai besitvarkantis miestas, gausiai lankomas turistų. Šį kraštą garsinusios rašytojas Ievos Simonaitytės garbei miesto centre pastatytas paminklas. Sudomino ir gatvių suplanavimas, namų architektūra. Toliau kelias mus vedė Švėkšnos miestelio, kuriame yra viena iš gražiausių Lietuvoje bažnyčių, kurios fundatoriai buvo Pliateriai, link. Nors karštis ir nuovargis darė savo, bet išvykos dalyviai grįžo įgiję istorijos, geografijos, biologijos žinių.
Kitas programos dienas mes skyrėme Šilų seniūnijos piliakalniams. Su dviračiais nuvykome ant Piliakalnių kaimo piliakalnio ir grožėjomės mums pažįstamomis vietovėmis, augančių žolynų įvairove. Mums ypač buvo svarbu kuo daugiau sužinoti apie piliakalnio kilmę ir jo reikšmę kaimo gyventojams. Keletas mokinių susitiko su buvusiu piliakalniečiu Viktoru Jaskūnu, kuris čia gimė ir augo. V. Jaskūnas pasakojo, kad anksčiau žmonės šį piliakalnį vadino ,,pilaite“. Lietuvių poetas, dramaturgas ir vertėjas Petras Vaičiūnas, atvykęs į gimtinę, visuomet užlipdavo ant ,,pilaitės“ – prieš jį atsiskleisdavo graži tėvynės panorama. Įkūrus kolūkį, piliakalnis buvo ardomas. Jo smėlis buvo naudojamas keliams remontuoti. Tik P. Vaičiūnas užkirto kelią šiems darbams. Beje, šis piliakalnis yra ne gamtinės kilmės, o buvo pačių žmonių rankomis supiltas.
Paskutinę stovyklos dieną aplankėme Paberžės, Laukogalių, Lokėnėlių, Gudžionių piliakalnius ir susipažinome su jų atsiradimo istorijomis. Gražiai tvarkomi ir prižiūrimi yra Paberžės ir Lokėnėlių piliakalniai, juos lanko turistai, rajono svečiai. Kelionės, kurios praturtina jaunus žmones žiniomis apie Lietuvą, yra svarbios jų tautinei savimonei, pilietiniam išprusimui.
Audronė GRUODIENĖ
Programos vadovė
