Šiaudiniai sodai – neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Juk seniau sodai kabėjo kiekvienuose namuose, juos, ko gero, mokėjo rišti dažnas. Rišami jie būdavo keletą kartų per metus, jau nekalbant apie tokias svarbias progas, kaip vestuvės ar krikštynos.
Tačiau šiandieną mes visi labai skubame. Užsiimti rankdarbiais nebemadinga, nors dar yra mokančių megzti kojines ar nerti vąšeliu. O štai rišti sodus moka vos vienas kitas. Todėl itin džiugu, kad sodai atgimsta naujose kaimo turizmo pirkiose, juos išsiveža lietuvaičiai, gyvenantys svečiose šalyse, gražiausia dovana mažiesiems vaikučiams žaislas – virš naujagimio lovytės kabinamas mini sodas, kuris net ir nuo menkiausio vėjelio sukasi, kviečia sekti akimis arba gaudyti rankytėmis.
Šiuo metu Jonavos krašto muziejuje eksponuojama tautodailininko, kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus šiaudinių sodų paroda. Nuo 1992 m. Žeimių miestelyje gyvenantis menininkas į parodą susirinkusius svečius supažindino su tradiciniais sodų kūrimo būdais, papasakojo apie šiaudinių sodų rišimo tradicijas šeimoje. „Gaminius iš šiaudų geriausiai gamino promočiutė Anelė, o iš jos amatą perėmė mano močiutė Stanislava. Deja, neišliko nė vieno dirbinio. Neturime ir nuotraukų, kurios primintų, kaip močiutė, susisodinusi vaikaičius, mokė išsirinkti iš klėties šiaudų, perverti juos didele adata su pačios suverptais lininiais siūlais ir sutverti neįtikėtino grožio kūrinį. Mano mama pasakojo, kad jaunesni vaikai karpydavo šiaudus, o vyresnieji kūrė gražiausius stebuklus – šiaudiniais dirbiniais būdavo puošiami namai, žibalinių lempų gaubtai, langai vietoje užuolaidų. Anuomet kaime net vykdavo varžytuvės, kieno rankdarbiai bus gražiau ar įmantriau sukurti. Tačiau sovietų laikais šis amatas išnyko, melioracija nušlavė kaimus, išblaškė pynėjus“, – pasakojo A. Narkevičius.
Menininkas besidominčius šiaudiniais sodais edukacinio užsiėmimo metu praktiškai pamokė sodų rišimo meno. „Šio amato mokau ir savo vaikus. Labai norėčiau, kad pratęstume šį amatą, kurį šeimoje puoselėja jau penkios kartos. Juk ir man pačiam po daugelio metų teko prisiminti, pavartyti literatūrą, pasidomėti šiuolaikiniais sodų rinkimo meistrais: jonavietės Julijos Šlapienės ir Rasos Libienės, vilnietės Marijos Liugienės, esto Urmas Veersalu, latvės Ausena Spalvinos ir kt. darbais, – sakė A. Narkevičius. – Lengviausia yra pasidaryti šiaudinį žaislą – keturbriaunį reketuką. Reikalingos priemonės – 12 sukarpytų vienodo ilgio šiaudelių, adatos ir siūlo. Pati seniausia adata – pagaminta iš to paties šiaudo, ties plongaliu nukerpant varpą ir atsikerpant reikiamo ilgio šiaudą, tačiau kuo puikiausiai tiks ir paprasčiausia didelė adata. Ant siūlo veriami keturi pasirinkto dydžio šiaudeliai ir surišami. Taip sukuriama lygiašonio keturkampio forma. Po to veriami du šiaudeliai ir jie surišami ties vienos kraštinės kampais, kad išeitų trikampis – taip kartojama ties kiekviena kraštine, kol padaromas keturkampis su keturiomis smailiomis viršūnėmis. Paėmus du priešingų pusių trikampius, jie pakeliami ir surišami ties smaigaliais. Kiti du surišami ta pačia seka, tačiau į priešingą pusę. Taip sukuriamas reketukas.“
Apie tautodailininko, kraštotyrininko A. Narkevičiaus veiklą ir jo pasiekimus
Dar besimokydamas vidurinėje, A. Narkevičius susidomėjo medžio drožyba. Šio amato mokėsi iš atsitiktinių meistrų ir senų knygų. Rinko kraštotyrinę medžiagą apie Jonavos krašto kryždirbius, domėjosi jų pastatytų paminklų ornamentika, užrašinėjo žmonių atsiminimus apie sunykusius kaimus. „Restauruodamas senuosius kryžius, stebėjau medžiagų pokyčius, detalių atsparumą laikui, šie pastebėjimai praverčia kuriant naujus paminklus ir pasirenkant impregnavimo medžiagas“, – pasakojo menininkas.
2003 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 2005 m. jam suteiktas Lietuvos kraštotyros draugijos garbės kraštotyrininko vardas. 2010 m. tautodailininkui suteiktas Tradicinių amatų meistro (kryždirbystės) sertifikatas, o jo darbams – Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Nuo 1996 m. iki 2010 m. yra išdrožęs apie 50 didelių darbų (nuo 3 iki 6 m kryžių, stogstulpių), apie 500 smulkių darbų (prieverpsčių, rankšluostinių), kurie pasklido po visą Lietuvą ir už jos ribų.
2018 m. A. Narkevičius, išdrožęs iš eglės medžio ilgiausią riešutų gliaudyklę (įrankio ilgis – 1485 mm, plotis – 151 mm, aukštis – 262 mm), užregistravo Lietuvos rekordą. Artimiausiu metu tautodailininkas ir medžio drožėjas ruošiasi parodyti savo naujausią darbą – mažiausią margučių ridenimo lovelį, be jo A. Narkevičius planuoja dar kelis rekordinius gaminius.
Džiugu, kad mūsų kraštas turi tokį visapusiškai šaunų žmogų...
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
