Paskelbtas Laisvalaikis

Beveik sveikinimas Lietuvos 100-mečio proga

Antradienis, 20 February 2018 10:50 Parašė 

Įsigijęs sodybą ėmiausi globoti ąžuoliukus. Tas darbas labai patiko ir mano tėvams pensininkams. Mažuosius saugojom nuo stirnų, didesnius – nuo juos gožiančių krūmų. Vienas iš jų, „prigultas“ didžiulės ievos, buvo gal jau kokių 4 ar 5 m aukščio ir gana storas ąžuoliokas, bet jam akivaizdžiai grėsė didelis pavojus, nes senos ievos linkusios išvirsti žiemą nuo sniego naštos ar pavasarį nenulaikydamos savo pačių lapijos. Tad artimiausią didelę ievos šaką nupjoviau pasistatęs surišęs dvejas kopėčias, bet grėsmė vis vien liko. Sėkmingai nuversti tą ievą į šoną nuo ąžuolo buvo neįmanoma, nes iš to kelmo augo dar trys tokio pat storumo ievos. Tad pirmiau teko išsivalyti aplinkinius krūmus, nuversti anas tris ir tik tada galėjome priartėti prie tos „grėsmingosios“. Nuverstas ievas pjaustėme trinkelėmis ir vertėme daržinėje ant grendymo, skaldėme ir metėme į šalinę. Bus malkų, kai virsim šunims košę.

Žodžiu, procesas – sudėtingas ir daugiaplanis. Ne vienam savaitgaliui. O pakankamai tinkamų (be lietaus, be pernelyg daug sniego ar didelių šalčių) savaitgalių žiemą ne tiek ir daug. Venas šeštadienis kaip tik sutapo su Vasario 16-ąja. Oras pasitaikė gražus. Po mitingus ir paradus blaškytis aš nesu linkęs nuo vaikystės. Mano senoliai – taip pat. Tad paskambinau ir pasiūliau jiems važiuoti toliau tvarkyti tas ievas, gelbėti ąžuolą.
– Tai gal nepatogu, – abejojo tėvas, – ką žmonės, pamatę, kad per šventes dirbame, pasakys?
– O mes užsidarysime daržinėje ir skaldysime tas ievas, niekam nematant.
– Girdėsis, – balsu mąstė tėvukas.
– Paleisime maršus per garsiakalbį ir tiek to garso.
Dar kiek pajuokavę sutarėme šeštadienio tuščiai nepraleisti, aš išvažiavau Kaunan jų atsivežti.

Dar neišvažiavęs iš Jonavos pastebėjau šaligatviu kažkur einančią pagyvenusių žmonių grupelę su plakačiokais ir suvyniotomis vėliavomis. „Ogi čia tremtiniai eina į skverelį Vasario 16-ąją paminėti“, – susipratau. Ir tada pagalvojau: „Kažin, kas labiau Lietuvą myli? Ar tie seneliai, einantys šia proga pamitinguoti ir vėliavomis pamosuoti, ar mes, gelbėdami tai Lietuvai ąžuolą nuo sunaikinimo?“ 

***

Važiuojant iš Kauno link Jonavos nupasakojau tėvukams visą situaciją ir uždaviau man ramybės nedavusį klausimą.
– Be abejonės, mes teisingiau Lietuvą mylime, – pareiškė mama. – „Žygiais, o ne žodžiais“ reikia Lietuvą mylėti...

Sėkmingai padirbėjus, vakare, į Kauną tėvukus jau vežėme kartu su jaunėle dukra, tuomete trečioke. Nuvežę senelius namo, tradiciškai užsukome į „Makdonaldą“. Belaukdamas eilutėje pamačiau stovintį Vasario 16-osios renginių plakatą.
– Vaikeli, ar žinai, kokia šiandieną diena? – paklausiau dukros.
– Vasario 16-oji. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metinės. Ir dar jubiliejinės. Šiemet sukanka 90 m. nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.
– Oplia... Ir iš kur tu taip viską žinai?
– Mokytoja mokykloje pasakojo.

Ir tada aš prisiminiau savo rytinį klausimą. Papasakojau jai apie tremtinius, einančius į mitingą, o ąžuolo gelbėjimo operaciją sodyboje ji ir pati matė.

– Kaip manai, kurie iš mūsų teisingiau Lietuvą mylime? – paklausiau dukters.
– Žinai, tėti, – kiek pagalvojusi atsakė mano mažėlė. – Gal tu ir ne tokio atsakymo tikiesi, tačiau aš suprantu ir matau, kokie tau ir seneliams svarbūs tie ąžuolai, kaip jūs jais rūpinatės. Bet ir tremtiniams labai svarbūs renginiai, jų prisiminimai. Manau, Lietuvai reikia ir to, ir to. Reiškia, kad ir vieni, ir kiti mylite Lietuvą. Nors skirtingai, bet visi – teisingai.

Vos iš mašinos neiškritau. Aš pats būtent taip pagalvojau tada ryte, kai man tas klausimas iškilo ir maniau, kad čia išmąsčiau labai jau išmintingai ir brandžiai.

– Vaikeli, – sakau, – kaip tu tai sugalvojai?
– Tai, kaip jums rūpi tie ąžuolai, kaip gražėja upės pakrantė, išvalius krūmus, aš matau kiekvieną savaitgalį, bet aš matau, kokie svarbūs ir tie renginiai Rusnės seneliui (mūsų kaimynas iš antro aukšto, pas kurį dažnai iš Vilniaus atvažiuoja mano dukros bendraamžiai vaikaičiai). Jis bendrauja su kitais jonaviečiais, patyrusiais Sibiro tremtį. Jiems tai labai svarbu.

Nuo tos dienos praėjo lygiai dešimt metų. Mano dukrai jau dvidešimt. Ji – antro kurso studentė. Nebėra jau Rusnės senelio (ir močiutės). Nebėra ir mano tėvo. Tas ievas jau sukūrenome virdami šunims košę ir pelenus išbarstėme ąžuoliukams. Kažkas renkasi į mitingus, kažkas riejasi dėl Lukiškių aikštės tvarkos, kažkas gražina Lietuvą. Išgelbėtas ąžuoliokas išaugo į visai nemenką ąžuolą, o svarbiausia, vis daugėja žmonių, suvokiančių, kad Tėvynės meilė ir pagarba jai gali būti skirtinga ir vienų žmonių patriotizmas nebūtinai prieštarauja kitokiam patriotizmui, o asmenybių, „išsipirkusių (ar paveldėjusių) teisingo Lietuvos mylėjimo monopolį“, pamažu mažėja.
Džiaugiuosi tuo.

P.S. Nuotraukoje – ąžuolas iš tos pačios sodybos, tik išsaugotas kitų, prieš mus (ir greičiausiai net prieš nepriklausomybės paskelbimą 1918 m.) Upninkų apylinkėse gyvenusių žmonių.

Vladas PRANEVIČIUS

Atnaujinta Antradienis, 20 February 2018 10:53
Web Analytics