Paskelbtas Renginiai

Profesorius jonaviečius perspėjo: istorija kartojasi

Ketvirtadienis, 25 January 2018 11:52 Parašė 

Kultūros centro Mažojoje salėje jonaviečiai neseniai klausėsi garsaus istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko. Vakaras-susitikimas iš ciklo „Lietuvos vardo ambasadoriai“ stebino susidomėjimu – pažiro klausimai, užvirė diskusija, nestigo ir kontroversiškų patikinimų.

Pirmiausia aptartos trys datos – Liepos 6-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ką jos, savotiškos valstybingumo viršukalnės, mums reiškia? Anot svečio, tai svarbūs atramos taškai, palaikantys mūsų istorinę atmintį. Gaila, ta atmintis neretai mitologizuojama, pagražinama.

„Tad kas įvyko 1792-ųjų liepos 23 dieną?“ – paklausė. Pasirodo, tada panaikinta pirmoji Europoje rašytinė Gegužės 3-osios konstitucija, galėjusi sutvirtinti tolesnį Abiejų Tautų Respublikos gyvavimą.  Tas panaikinimas, lietuvių didikų baimė per daug susirišti su Lenkija buvo pirmoji Lietuvos gėda, atvedusi mus prie ekspansijos iš rytų ir net užprogramavusi 1940 m. birželio 15-ąją. 1794 m. sekęs desperatiškas Tado Kosciuškos sukilimas ir Respublikos žlugimas esą nubrėžė ribą tarp senosios ir naujosios arba kitokios Lietuvos. Po maždaug pusantro šimto metų per šalį nubangavo anų laikų atgarsiai, primindami, kad istorija vis dėlto kartojasi. Jei XVIII a. pabaigoje nesugriūtų Respublika ir jei prisijungtume prie tuomet klestinčių Vakarų šalių, šiandien tikriausiai minėtume kitas datas. Įdomu, kad gegužės 3-oji Lenkijoje ir dabar švenčiama, ji – nedarbo diena, šios datos vardu vadinamos gatvės.

Kiekviena iš trijų susitikime paminėtų datų turi savo reikšmę ir savo pamokas, kurias civilizuotoms tautoms vertėtų įsiminti. Štai liepos 6-oji mums ilgai nebuvo žinoma, kol jos neapskaičiavo kitas profesorius – garsios televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“ bendramintis Edvardas Gudavičius. „Įsivaizduokime, dar Amerika nebuvo atrasta, o Mindaugas jau buvo karūnuotas. Vadinasi, tai pasaulinė istorijos data“,- siūlė išvadą profesorius.

O kuo išskirtinė Vasario 16-oji? Mūsų senolių karta, ėjusi paskui žagrę, puikiai žinojo, ko siekė. 1927 m. paskelbtas visuotinas privalomas raštingumas padėjo užauginti savą ūkininkų, amatininkų, pramonininkų kartą. Netrukus Europoje pagarsėjome ne tik krepšiniu, bet ir sviesto, saldainių gamyba. Liūdna žiūrėti šiandien į buvusias  Gudžiūnų ar Šėtos pienines, kurios, nesėkmingai privatizuotos, nyksta plyta po plytos. Maža to, garsėjome ir savo aviacija. Mūsų lėktuvai ANBO greičiau pasiekdavo vieno kilometro aukštį, nei vokiečių „Messerschmitt“ai.

Vis dėlto gražiausia iš visų – Kovo 11-osios data. Tai ji pradėjo SSSR irimą. „Be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios, o be Kovo 11-osios niekas neleistų skelbti profesoriaus Gudavičiaus atradimo – Liepos 6-osios“,- samprotavo svečias. Šiandien tuos 26-erius laisvės metus galime vadinti stebuklų metais. Pagaliau pasukome modernios civilizacijos link, ir tai turėtų mus drąsinti, įkvėpti. Deja, neišvengiame klaidų. Pavyzdžiui, dar nestabilizavę finansų rinkos, griebėmės kaip išganymo privatizacijos. Estai šitaip nesielgė, jie dabar priekyje.

„Ar tiesa, kad Biržų rajone atrastas Mindaugo kapas?“ – klausė jonaviečiai. Tai esą rodo keturi akmenys, iš kurių vienas – granito, herbo atspaudas ir senų samanų sluoksnis. „Heraldikos anuomet dar nebuvo, o samanos archeologams – ne įrodymas“,- nepasidavė profesorius. Anot jo, dar nežinoma, kur iš tikrųjų Mindaugo kapas. Greičiausiai tai bus dar XVII a. nurodyta vieta Agluonoje (Latvija), kur, perplaukęs Dauguvą, galėjo didysis kunigaikštis bėgti, prašytis užtarimo pas Livonijos magistrą, nepagailėjusį jam karūnos. Agluonos hipotezė profesoriui atrodo gana logiška, juolab, kad Mindaugo žmona Morta turbūt buvo latvė.

„O ar žinote, kur dingo Radvilų papuošalai? Kodėl jų nerodo muziejai?“- atklydo dar vienas klausimas. „Žinau, - atsakė svečias,- jie Varšuvoje, privačioje giminaičių kolekcijoje, o privatūs turtai ne visada eksponuojami“.

Milda Užkurnytė